ALTERNATYVI MEDICINA

Autorius - doc. Krescencijius Stoškus

Scientizmo krizė jau beveik visus mokslus pripratino atlaidžiau žiūrėti į ikimokslines ir paramokslines mąstymo formas bei į jas atitinkančias gyvenimo praktikas. Be abejo, tas atlaidumas pirmiausia reiškia tam tikrą nusivylimą mokslu, tiksliau sakant, žlugimą nuostatos, kad mokslu galima aklai pasitikėti. Bet ši krizė turi ir kitą pozityvų momentą: ji priverčia mokslą viešai pripažinti, kad jis niekada nėra pajėgus duoti baigtinį žinojimą ir dėl to negali būti visagalis. Panaši laikysena formuojasi ir medicinoje: ji ima įsisąmoninti savo ribotumą ir toleruoti savo neprofesionalias seseris, t.y. tai, kas šiandien paprastai vadinama alternatyviąja medicina. Čia turima galvoje teorinio pagrindimo stokojanti ir užtat profesionalų nepraktikuojama medicina. Plinta šita medicina ir Lietuvoje, tačiau jos propagavimas - diletantų rankose. Dauguma profesionalų į ją tebežiūri su nemaža arogancija. Kartais įtariai žvelgiama net į tuos profesionalus, kurie bando taikyti senuosius liaudies gydymo metodus. Aukštosios mokyklos irgi išdidžiai apeina alternatyviąją mediciną, nors didelė visuomenės dalis ja naudojasi, o kartais net labiau pasitiki už profesionaliąją. Vien to šlyjančio pasitikėjimo turėtų užtekti, kad profesionalioji medicina pasižiūrėtų į neprofesionaliąją veiklą ir padėtų žmonėms atskirti, kas toje veikloje tikrai gali pasitarnauti gydymui ar bent turi psichoterapinę reikšmę, nekenkia sveikatai ir palaiko išgyvenimo viltį, o kas yra paprastas šarlatanizmas, parazitavimas žmonių pasitikėjimu. Profesionalams turėtų rūpėti, kas yra jų veiklos partneriai bei konkurentai ir kodėl jie apskritai egzistuoja. Be to, pati profesija uždeda gydytojui priedermę šviesti žmones, palengvinti jų pasirinkimą.

Tačiau alternatyviosios medicinos pripažinimas turi ir kitą, daug svarbesnį, fundamentalesnį aspektą: jis gali išreikšti supratimą, kad profesionalioji medicina nėra nei vienintelis, nei absoliutus (t.y. visą visumą aprėpiantis) žmogaus gydymo mokslas. Modernioji profesionalioji medicina yra vaisius tos scientistinės kultūros, kurią sukūrė žmogus, pernelyg įsijautęs į pasaulio pertvarkytojo vaidmenį. Čia ji nežino neįveikiamų kliūčių, - užtenka tik panorėti. Todėl ji skelbia nuosprendžius lyg disponuotų Dievo galia. O jeigu ji ko negali padaryti, to negali išgelbėti niekas. Dažnai ji išleidžia iš akių tą paprastą dalyką, kad iš tikrųjų visada išgyja (jeigu iš viso išgyja) tik pats žmogus.

Gydytojas yra paciento pagalbininkas, kartais net lemtingas pagalbininkas. Jis ateina į talką, kai paties paciento jėgų neužtenka. Jo medikamentinės, chirurginės ir kitos somatinės priemonės čia paprastai veikia kartu su dėmesiu, palankumu, elementariu vilties palaikymu. Kartais moralinė parama, autoritetingas žodis net daugiau reiškia negu medikamentai. Tokiu atveju medikamentų vaidmuo niekuo nesiskiria nuo maginio ritualo, o tikroji pasveikimo priežastis gali likti neįvertinta nei gydytojo, nei paties paciento. Gydytojas taiko gana standartiškus gydymo būdus, tačiau vieni pacientai išsyk ima sveikti, o kiti ilgai neįveikia savo kritinės būklės. Kas gali žinoti, dėl ko įvyksta lemtingas persilaužimas? Ne visada pacientui pavyksta sužadinti savo gyvybinius resursus, ne visada jam pakanka jėgų ir valios gyventi, - bet išgyti gali tik jis pats.

Kadangi gydytojas tyrinėja žmogaus organizmą, jo gydymui naudoja chirurgines ar medikamentines priemones, o šios priemonės veikia žmogaus organizmą, susidaro prielaidos traktuoti žmogų kaip gryną kūno anatomiją ir fiziologiją. J.O. de La Mettrie jį kadaise vadino tiesiog "mašina". Už tokio tyrinėjimų horizonto pasilieka žmogaus gyvenimas, suteikiantis vertę ir prasmę jo gyvybei, palaikantis gyvybės tonusą, arba norą gyventi. Žmogaus gyvybė gimdo norą gyventi, bet, kita vertus, pats noras, troškimas, aistra, apibrėžti gyvenimo tikslai, numatomi išspręsti uždaviniai, o kartu ir gyvenimo vertė, prasmė ir viltis sužadina gyvybės resursus. Dažnai žmonės miršta vien dėl to, kad nelieka gyvenimo prasmės ir išnyksta troškimas gyventi. Iki šių dienų europiečiai mėgsta kartoti romėnų poeto Juvenalio eilutę: "Mens sana in corpore sano" (sveika siela sveikame kūne); bet jie dažnai užmiršta žymiai senesnį ir įžvalgesnį Heraklito palyginimą žmogaus su voratinkliu: jo siela yra voratiklio viduje budintis voras, kuris kiekvienąsyk bėga taisyti savo tinklo ten, kur kokia atklydusi musė pažeidžia bent vieną gijelę. Galima sakyti, ne mediko reikalas rūpintis paciento siela, bet kaip išgydyti kūną, neišsaugant, o tuo labiau žalojant jo sielą?

Yra sakoma: "Žodis žeidžia, žodis gydo; žodžiu galima ir žmogų užmušti". Šimtąsyk svaresnis žodis medikų lūpose: paprastą ligonį jis gali padaryti mirtinu, o ne vieną mirtiną paversti paprastu. Humanistinė medicina šitą dalyką žino nuo seno. Bet dominuojančios 20 a. ideologijos juokiasi iš humanizmo. Toną duoda ciniškas pragmatizmas. Medicina pasidarė labai specializuota ir technologizuota. Terapeutas atsiskyrė nuo psichoterapeuto, dantų šaknų žinovas - nuo karūnėlių meistro. Diagnozės priartėja prie paprastų techninių sprendimų, kuriuos daugeliu atvejų gali atlikinėti net kompiuteriai. Mediko santykis su pacientu darosi vis formalesnis, techniškesnis, fragmentiškesnis. Ir net pats žmogus į savo kūną pradeda žiūrėti kaip į kokį dalių rinkinį ar konglomeratą, kurį vis dažniau jis jaučia patikįs mašinai, o ne žmogui. Patikėdamas sprendimus mašinoms, medikas traukiasi į nuošalę tarsi vengtų tiesioginio susitikimo su pacientu. O jeigu susitinka, paprastai bendrauja labai formaliai, kartais tiesiog mechaniškai, automatiškai beveik kaip mašina.

Kraštuose, kur yra susiklosčiusi stipri bendrosios praktikos gydytojų darbo sistema, atotrūkis tarp medikų ir pacientų yra žymiai sušvelninamas: bendrosios praktikos gydytojai daugiau nusimano apie viso organizmo funkcionavimą, stovi arčiau pacientų, pažįsta juos, kartais tampa visos šeimos gydytojais, nuolatiniais jų konsultantais. Lietuvoje ši grandis sunkiai formuojasi, dėlto pacientai jaučia ypač didelį susvetimėjimą, skaudžiai reaguoja į medikų formalizmą net ten, kur jis yra neišvengiamas.

Su nepriklausomybės atgavimu ir visuomenės gyvenimo demokratizavimu Lietuvoje smarkiai išaugo domėjimasis žmonių bendravimo kultūra: jo sėkme, etika, etiketu, psichologiniais sunkumais. Vien tik etiketo vadovėlių ir rekomendacijų per pastarąjį dešimtmetį išversta į lietuvių kalbą daugiau negu per visą šalies istoriją. Ypač daug dėmesio susilaukia verslo ir diplomatijos etiketas. Parengti ir priimti kai kurių sričių (žurnalistų, valstybės pareigūnų ir pan.) profesinės etikos kodeksai. Mediciną šie procesai mažai tėra paveikę; nėra sukurtos demokratiškos ir bešališkos pacientų skundų nagrinėjimo sistemos, iki galo neparengtas medikų etikos kodeksas, gana retos ligoninių etikos komisijos nepajėgia surasti vietos ligoninių gyvenime. Tos naujovės, kurias atnešė modernioji bioetika, mažai tepaveikė pacientų ir medikų tarpusavio santykius. Tačiau nuo tų santykių labai daug priklauso pacientų ir pačių gydytojų savijauta, o kartu ir pacientų pasveikimo galimybės.

Su visiška atsakomybe galima konstatuoti, kad, išskyrus pavienius atvejus, žmogiško (taktiško, dėmesingo, atsakingo, apdairaus, pagarbaus) bendravimo galimybės vis mažiau tepanaudojamos pacientų gyvenimo tonusui stimuliuoti. O kuo silpnesnė bus ši kultūra, tuo bus žmonėms reikalingesnė alternatyvinė medicina. Alternatyviąja medicina įprasta laikyti visas neprofesines, t.y. mokslinės medicinos neįteisintas, gydymo priemones ir metodus, mėginančius pakeisti profesionaliąją mediciną. Bet tokia abstrakti alternatyvumo samprata paslepia gana skirtingas priežastis, dėl kurių ieškoma sveikatos mokslo neaprobuotose srityse. Pirma, ten patenka tikrai tam tikro lygio medicinos nepagydomi žmonės, bet patys visai nepraradę vilties pasveikti. Kartais pasitaiko, kad tokie pacientai nelauktai aptinka "tinkamus vaistus", panašius į vaistų tyrimams taikomą placebo ir patys stebuklingai pasveiksta. Kitais atvejais paaiškėja koks nežinomas senų vaistažolių poveikis atskiram organizmui, o šis sustiprina organizmo reaktyvumą ir į nepagydomą ligą.

Antra, ten patenka ir medikų "nugydyti" (blogai diagnozuoti ir klaidingai gydyti) pacientai. Tokių pacientų pasveikimo galimybė yra dar didesnė. Kartais tokie pacientai pasijunta žymiai geriau po pirmųjų alternatyviosios medicinos procedūrų.

Abiem šiais atvejais pacientai gali būti "nurašyti", t.y. paskelbti nepagydomais kvalifikacinius dokumentus turinčių profesionalų. Ypač tai daryti patogu dabar, kai įstatymai įsakmiai nusako paciento teisę gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, bet neapibrėžia sąlygų, kuriomis jis gali tokią lemtingą informaciją pakelti. Juk iš esmės beveik visada pacientas, klausdamas apie savo sveikatos būklę, nori gauti labiau guodžiančios informacijos negu tikros, o tuo labiau beviltiškos. O kas gi turi teisę iš jo atimti paskutinę viltį!? Tikriausiai tik jis pats sau. Žinoma, teisinga, kad pacientui suteikiama teisė gauti informaciją. Bet lygiai taip pat jis turi teisę išsaugoti viltį, įskaitant ir tą, kurią apibrėžia jo religiniai įsitikinimai. Niekas neturi teisės už jį padaryti lemtingo sprendimo. Atvirkščiai, pacientui, kuris griebiasi šiaudo, reikia padėti tą šiaudą surasti, o tam, kuris galų gale susitaikė su mirtingo žmogaus likimu, galima duoti tos informacijos, kuri iš esmės jau nieko negali pakeisti. Bet nei vienu, nei kitu atveju nevalia persistengti: pernelyg padidindamas paciento viltis - jis meluos, o akcentuodamas jo būklės beviltiškumą  - pasmerks jį mirčiai. Tokia taktika nėra lengva, todėl daugelis medikų, matyt, nuo jos bėga. Galbūt dėl to dabar tiek daug nusiskundimų, kad medikai skuba pranešti apie mirtinas pacientų ligas.

Nurašytieji, suprantama, griebiasi paskutinio šiaudo - alternatyviosios medicinos. Šiuo atžvilgiu alternatyvioji medicina pasirodo humaniškesnė. Nė vieno ji neatstumia ir kiekvienam duoda vilties. O viltis duoda galimybių sutelkti visus gyvybinius resursus, kurių ribų niekas tikrai nežino. Profesionalioji medicina pernelyg pragmatiška, racionali, dėlto pernelyg anksti gali atimti tą viltį, kurią laiko paprasta iliuzija, saviapgaule. Tačiau toji iliuzija kartais padeda išgyventi ir net jeigu to neįvyksta, ji nepraranda savo vertės. Pirma, ji padeda žmogui numirti tik išeikvojus visus jo gyvybės resursus: taip iki galo realizuojamas laimingas gyvybės atsitikimas, unikali kiekvieno asmens gyvybės galimybė. Antra, ji apsaugo žmogų nuo susitikimo su absurdu, sukeliančiu paniką, siaubą ir paties gyvenimo prakeikimą, ir padeda jam ramiai numirti. Trečia, laipsniškas vilties gesimas padeda asmens gyvenimo vertybių persvarstymui, gyvenimo sąskaitų suvedimui ir pan.

Vadinasi, alternatyvioji medicina ne tik pakeičia, bet ir papildo profesionaliąją. Dėl to pastaroji turėtų mokytis ne tik su ja susitaikyti, bet ir sugyventi, ir bendradarbiauti. Pirmiausia ją reikėtų gerai pažinti, kad būtų aiškiau nubrėžtos ribos tarp jos pozityvių galių ir gryno šarlata-nizmo, parazituojančio iš žmonių nelaimių. Be to, alternatyviosios medicinos plitimas gali padėti geriau išsiaiškinti profesionaliosios medicinos galimybių ribas ir jos realius trūkumus, o kartu paskatinti ją pačią radikalesnei modernizacijai.

© Lietuvos bioetikos komitetas
Tekste išsakyta nuomonė nėra oficiali Lietuvos bioetikos komiteto pozicija