Lietuvos bioetikos komitetas
Lithuanian Bioethics Committee
Į pradžią
English
Vertikalus meniu

Paieška svetainėje:
 Naujienų prenumerata
Užsiprenumeruokite ir sužinokite
naujienas pirmieji!





 

SVEIKATOS PROFESIONALO IR PACIENTO SANTYKIŲ TRANSFORMACIJA: TARP PATERNALIZMO IR AUTONOMIJOS

Autorius - Eimantas Peičius

 

TURINYS

Įžanga

Šiuolaikinė sveikatos priežiūra yra neatsiejamai susijusi su demokratinės pliuralistinės visuomenės plėtra. Demokratinėse visuomenėse siekiama bendros visų piliečių gerovės, todėl vis aktualesnė tampa įvairių socialinių grupių konsolidacijos, bendradarbiavimo ir partneriškų santykių problema. Kaip patenkinti visų piliečių lūkesčius ir užtikrinti jų gerovę sveikatos priežiūroje? Šį atvirą retorinį klausimą galima nagrinėti pačiais įvairiausias aspektais (politiniu, vadybiniu, socialiniu), tačiau akivaizdu, kad tai bet kokia sveikatos priežiūra įmanoma tik esant tiesioginei sveikatos profesionalo ir paciento sąveikai. Pacientas, kaip pilietis, kuris naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis, paprastai sprendžia savo sveikatos problemas tik bendraudamas su gydytoju, slaugytoju ar kitu sveikatos profesionalu, todėl jų tarpusavio santykiai išlieka viena svarbiausių bioetikos problemų. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius tris pagrindinius požiūrius į sveikatos profesionalo ir paciento santykius – paternalizmą, autonomiją ir partnerystę – ir aptarsime jų raidos perspektyvas šiuolaikinės post-modernios visuomenės kontekste.

Paternalizmo samprata ir jos kritika

Nuo Hipokrato laikų vienas iš svarbiausių medicinos tikslų buvo paciento sveikatos išsaugojimas: salus aegroti – suprema lex esto. Konvencinėje medicinoje istoriškai egzistavo vienintelis būdas gydyti ligą arba vyravo vienas visuotinai pripažintas požiūris į terapinės problemos sprendimą. Vadovaujantis Hipokrato etikos principais, gydytojas rūpinosi paciento gerove ir jo interesais, tačiau paprastai paciento vaidmuo buvo minimalus ir jo nuomonę gydymo klausimais nebuvo atsižvelgiama. Iki pat XX amžiaus vidurio vyravo nuostata, kad medicinos srities atstovas, ypač gydytojas, geriau nei bet kas kitas žino, kas yra jo pacientui geriausia, todėl siekia jo sveikatos, neatsižvelgdamas į paties paciento valią. Ši nuostata dažnai vadinama paternalizmu.

Paternalizmas, G. Dworkino žodžiais tariant, plačiąja prasme reiškia tam tikrą asmens laisvės apribojimą, siekiant to asmens gerovės ar kitaip veikiant paties asmens labui. Tradiciškai paternalistiniai žmonių tarpusavio santykiai susiklosto ten, kur įsigali asimetrinė priklausomybė, atsiranda išskirtinis autoritetas ir galia valdyti situaciją. Paternalizmo sąvoka yra kildinama iš tėvo ir jo vaiko tarpusavio bendravimo ypatumų (lot. pater – tėvas). Vaikas, pats neįstengdamas pasirūpinti savo išgyvenimu, reikalauja tėvo globos, o šis, rūpindamasis jo gyvenimu, nesuteikia jam galimybės savarankiškai spręsti ir veikti. Paternalistinis požiūris į žmonių tarpusavio santykius neretai pasireiškia ne tik medicinoje, bet ir politikoje (valdžios galia reguliuoti ir spręsti piliečių gyvenimą); vadyboje (pavaldinio priklausomybė nuo vadovo) ar švietimo įstaigose (mokytojo autoritetas mokinių atžvilgiu).

Sociologiniu požiūriu, anot T. Parsonso, gydytojo ir paciento santykiai priklauso nuo jų socialinių vaidmenų pasiskirstymo. Jei gydytojo vaidmuo yra suteikti profesionalią pagalbą, tai pacientui priskiriamas sergančiojo vaidmuo (angl. - sick-role), kurį T. Parsonsas apibūdina keturiais negatyviais požymiais:

1.    sergantysis neatsakingas už savo ligą, nes jis negali jos kontroliuoti;

2.    sergantysis yra atleidžiamas nuo įprastų pareigų ar socialinių vaidmenų;

3.    sergantysis turi stengtis pasveikti, nes liga yra nepageidaujama, o jo atleidimas nuo įprastinės socialinės atsakomybės yra laikinas;

4.    sergantysis turi ieškoti profesionalios pagalbos bendradarbiaujant su gydytoju.

Tradicinis vaidmenų pasiskirstymas, kai vienas veikiantysis tik ieško pagalbos, o kitas ją suteikia, suponuoja dominuojantį (visažinio/visagalio) gydytojo vaidmenį ir pasyvų (bejėgio/paklusnaus) paciento vaidmenį jų tarpusavio santykiuose. Verčiamas savo negalios sergantysis pasiduoda mediko valiai, nes tikisi jo geranoriškumo (palankumo, rūpestingumo, atsakingumo, sąžiningumo, dėmesingumo, jautrumo ir pan.) bei pakankamo išmanymo (kvalifikacijos). Taigi, paternalistiniai gydytojo ir paciento santykiai remiasi didesnės naudos pacientui principu, nes paciento kompetencija medicininiais klausimais yra ribota, o socialinis sergančiojo vaidmuo apriboja jo galią priimti tiek medicininius, tiek moralinius sprendimus. Remiantis paternalistiniu požiūriu, konkrečius klinikinius sprendimus priimti (ką, kaip ir kada gydyti) gali tik reikiamas žinias, patirtį ir tam reikalingus įgaliojimus turintis asmuo, būtent tai, ką šiandien vadiname sveikatos priežiūros profesionalu. Tačiau tokia sveikatos profesionalo ir paciento santykių hierarchija yra kritikuojama tiek etiniu, tiek socialiniu, požiūriais.

Šiuolaikinėje medicinos etikoje vyrauja nuostata, kad paternalizmas suaugusių sąmoningų žmonių atžvilgiu yra pateisinamas tik išskirtiniais atvejais: jis gali būti taikytinas asmenims nesugebantiems priimti elementarių sprendimų, lemiančių jų išlikimą ar minimalią gerovę (pvz. esant komos būsenai, rimtai traumai, psichinei negaliai ar panašiai). Kita vertus, iššūkis paternalistiniam požiūriui atsiranda ir dėl pačios medicinos raidos ypatybių: daugėja ligų gydymo būdų, sprendimai darosi vis sudėtingesni, gydytojai vis labiau specializuoti, o biotechnologijų taikymas medicinoje atveria vis daugiau alternatyvų. Taigi, keičiasi ne tik gydytojo vaidmuo, bet ir jo socialinis statusas visuomenėje: gydytojas jau nėra vien tik “gelbėtojas”, bet ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas, o pacientas – sveikatos priežiūros paslaugų vartotojas (tuo pačiu ir tiesioginis ar netiesioginis mokėtojas). Be to, pastaraisiais dešimtmečiais bene visame pasaulyje susiduriama su išteklių krize: sudėtingos ir labai brangios sveikatos priežiūros sistemos nebeišgali tenkinti didėjančių pacientų poreikių. Dar daugiau – demokratizacijos procesai, sparti biotechnologijų raida, sveikatos priežiūros sistemų liberalizavimas ir žmogaus teisių sureikšminimas lemia tai, kad šiuolaikinė medicina tampa vis labiau orientuota į pacientų poreikius bei lūkesčius. Tai verčia paslaugų teikėjus aiškiai išreikšti savo įsipareigojimus ne tik prieš pacientus, bet ir prieš trečiuosius suinteresuotuosius, t. y. ligonių kasas ar sveikatos fondus. Sveikatos išsaugojimas tampa ne vien tik mediko pareiga, nes net norėdamas ir galėdamas padėti savo pacientui, jis to negali padaryti, dėl tokių “objektyvių” priežasčių, kaip pavyzdžiui, reikiamų vaistų trūkumas ar paties paciento atsisakymas gydytis. Nors kai kuriose medicinos srityse (pavyzdžiui, intensyvios terapijos) paternalistiniai santykiai yra laikomi neišvengiamais ir būtinais, siekiant išgelbėti paciento gyvybę, visgi, paternalistinių gydytojo ir paciento santykių modelis jau netenkina tiek sveikatos priežiūros profesionalų, tiek pacientų bei prieštarauja šiuolaikinės besikeičiančios visuomenės vertybių sistemai.

Autonomijos samprata

Autonomijos sąvoka yra kilusi iš senovės graikų kalbos, kuri antikinėje kultūroje reiškė polių, (miestų-valstybių) nepriklausomybę ir ekonominį bei politinį suverenitetą [gr. autos- pats+ nomos – taisyklė, įstatymas). Priešingai paternalizmui, autonomija iš esmės reiškia tai, kad subjektas yra geriausias savo interesų atstovas, todėl gali pats sau kurti įstatymus, tam tikras elgsenos taisykles ar vadovautis jam priimtinomis vertybėmis praktinėje veikloje. Plačiąja prasme, bet koks veiksmas ar poelgis gali būti laikomas autonomišku tik tada, jei veikiantysis (individas, organizacija ar net atskira valstybė) teikia pirmenybę šiam veiksmui, o šis apsisprendimas yra savarankiškas ir atitinka jo veiksmų planą. Kitais žodžiais tariant, apie autonomiją galima kalbėti tik tada, kai yra užtikrinama laisvė rinktis ir laisvė priimti etinius sprendimus (kas man yra priimtina, kas – ne. .

Vakarų Europos kultūrose vis plačiau pripažįstant moralinį pliuralizmą (nuomonių ir įsitikinimų įvairovę), autonomija tampa ta kertine vertybe, kuri turėtų užtikrinti tiek socialinę santarvę, tiek konstitucines asmens teises. Palaipsniui giminystės ryšiai ir priklausomybė šeimai praranda savo svarbą, o nykstant šeimyninės rangos struktūrai, centriniu atsvaros tašku post-modernioje visuomenėje tampa „laisvas ir autonomiškas individas“. Anot liberaliosios minties pagrindėjo, J. S. Millio, vienintelė laisvė, nusipelnanti šio vardo yra laisvė siekti savo pačių gerovės savo pasirinktu būdu, kol tik nebandome iš kitų atimti jų laisvės arba kliudyti jų pastangoms ją pasiekti. Kiekvienas yra savo kūno ir dvasios gerovės sargas. Taigi, reikalavimas pripažinti kiekvieno pilnaverčio asmens autonomiją įgauna moralinio principo prasmę ir yra pritaikomas kaip demokratinių vertybių (laisvės, teisingumo ir kt.) garantas tiek žmonių, tiek jų grupių tarpusavio santykių kontekste. Pagarbos asmens autonomijai principo išraiška įstatymuose – asmens orumo, privatumo ir konfidencialumo apsauga, taip pat esminių žmogaus teisių deklaravimas bei užtikrinimas.

Šią nuostatą pagrindžia ir šiuolaikinė filosofinė žmogaus samprata, pagal kurią žmogus yra traktuojamas kaip autentiška asmenybė. Kiekvieną žmogų, anot I. Kanto, galima vadinti asmenybe, jei jam būdingas gebėjimas racionaliai mąstyti (kritiškai vertinti savo siekius) ir laisvai veikti, peržengiant savo biologinius instinktus. Žmogus tuo ir išsiskiria iš gamtos, kad gali kritiškai vertinti save patį, savo tikslus ir prisiimti sau moralinius įsipareigojimus bei priimti savarankiškus sprendimus. Šis gebėjimas įgalina žmogų prisiimti atsakomybę už savo veiklą bei tvarkyti savo gyvenimą pagal jam priimtinas moralines taisykles. Tai suteikia pagrindo pripažinti kiekvieno mąstančio ir save suvokiančio asmens vertę, tuo pačiu, ir etinį reikalavimą atsižvelgti į kito asmens valią, įsitikinimus ir poreikius, kartu neprarandant savųjų. Tokiame kontekste, autonomijos samprata suteikia pagrindą realiai ir pagrįstai gerbti kitą asmenį kaip tokį (nepriklausomai, nuo lyties, rasės, amžiaus, religinių įsitikinimų, socialinės padėties, genetinių ypatumų), o taip pat vadovautis tolerancijos, solidarumo bei pilietinio dalyvavimo principais visose žmogaus gyvenimo srityse, įskaitant ir mediciną.

Paciento autonomija ir jos ribos

Etinis reikalavimas traktuoti pacientą kaip autonomišką asmenį suponuoja nuostatą, kad pacientas yra pajėgus suvokti ir įvertinti atitinkamos, jam skirtos medicininės informacijos prasmingumą, kad nereikia jo kontroliuoti ir pritaikyti jėgos tiek kontroliuojant jo moralinį gyvenimą, tiek panaudojant kitas priemones, kurios nepripažintų jo asmenybės identiteto. Priimant asmens autonomijos prielaidą, yra pripažįstama, kad kiekvienas subrendęs asmuo kaip potencialus ar aktualus pacientas, kurio interesai liečiami, privalo turėti teisę apibrėžti, kokie yra tie interesai. Bioetikos tyrinėtojų nuomone, bandymas palenkti asmenį į kurią nors pusę, jei jis pats nepriklausomai nuo kitų to nedarytų, - turėtų būti traktuojamas kaip autonomijos principo nepaisymas, taigi kito asmenybės nepripažinimas. Varžymo iš šalies veiksniais galėtų būti laikomi teisinės sankcijos, grasinimai, prievarta, represijos, šantažas ar diskriminacija; iš vidaus - suklaidinta sąžinė, ydos ar psichologiniai afektai, o taip pat informacijos stoka arba dezinformacija. Todėl pagarbos asmens autonomijai principas garantuoja penkias svarbiausios pacientų teises: teisę į pasirinkimą, teisę į informaciją, teisę į asmens privatumą, teisę išlaikyti paslaptį (konfidencialumas), teisę būti nediskriminuojamam. Sveikatos priežiūroje pripažinti paciento autonomiją reiškia informuoti pacientą apie diagnozės gydymo ar tyrimų tikslus, priemones, galimas pasekmes ir pašalinius poveikius ir daugelį kitų su medicininiais sprendimais susijusių aspektų. Vadinasi, autonomiškumo principas suteikia pacientui tam tikrą laisvę veikti, pasirinkti ir apsispręsti pačiam, kas jam yra svarbu be išorinės įtakos ir bet kokių prievartinių sankcijų.

Ar visada autonomijos reikalavimas turėtų būti priimtas? Ar tik racionalias būtybes galime vadinti žmonėmis ir tuo labiau asmenybėmis? Ar galima gerbti kito asmens orumą, pažeidžiant jo autonomiškumą? Ar privalome atsižvelgti į paciento nuomonę, vertybines orientacijas, norus ir įsitikinimus, jei jie prieštarautų visuotinai įsigalėjusioms nuomonėms, normoms ir tradicijoms ar pačiam asmeniui būtų nenaudingos? Ar rimtai traktuoti sergančio Alzheimerio liga (palaipsniui atminties netenkančio) žmogaus norus , emocijas ir reikalavimus, jei jis negali suformuoti savo vertybių sistemos?

Reikalavimas pripažinti kiekvieno asmens autonomiją yra paradoksalus ta prasme, kad tai nėra vien tik teisė laisvai apsispręsti ir reikalavimas kitiems gerbti mano “aš”, bet ir pareiga apriboti savo laisvę vardan kitų autonomijos. Šiuolaikinė autonomijos samprata interpretuojama kaip asmens savi-determinacija (angl. self-determination), savi-reguliacija ir tuo pačiu savi-realizacija, priimant tam tikrus įsipareigojimus ir juos realizuojant praktinėje veikloje. Todėl svarbu pažymėti, kad autonomija nėra tik kažkoks ypatingas žmogaus gebėjimas kurti siekius ir vertybes ex nihilo. Įvertinant įvairias žmogaus, kaip asmenybės, koncepcijas tiek sociologiniu, tiek etiniu, tiek psichologiniu požiūriais, galima teigti, kad nepaisant skausmo, diskomforto ar fiziologinių sutrikimų (išskyrus sunkius psichinius sutrikimus), pacientas gali racionaliai mąstanti ir save patį suvokti, daryti sprendimus, vertinti ir numatyti savo veiklos tikslus bei motyvus. Būtent šie sugebėjimai yra tapatinami su taip vadinamąja paciento kompetencija ir galimybėmis dalyvauti medicininių sprendimų priėmime. Bendriausia prasme, į paciento kompetencijai galima priskirti šiuos formalius gebėjimus: 1) Sugebėjimas formuluoti deramus tikslus, ypač tolesnius ateities planus. 2) Sugebėjimas nustatyti tų tikslų loginę seką. 3) Sugebėjimas apibrėžti, kodėl siekiami pasirinkti tikslai. 4) Sugebėjimas efektyviai veikti realizuojant ateities planus 5) Sugebėjimas atsisakyti arba keisti tikslų pobūdį, jei gaunami neadekvatūs siekiams rezultatai.

Iš tiesų, tai reiškia, kad nė vienas iš mūsų, nėra absoliučiai autonomiškas, nes kiekvienas asmuo gyvendamas visuomenėje yra stipriai įtakojamas socialinių ir kultūrinių veiksnių. Net ir teoriškai, nė vienas pacientas nėra absoliučiai autonomiškas dėl genetinės ar psicho-socialinės determinacijos. Medicinos sociologijoje, tyrinėjant sergančiojo vaidmenį, yra akcentuojami tokie laisvo asmens autonomiją determinuojantys veiksniai kaip liga, jos intensyvumas, skausmas, fizinė arba mentalinė negalia, nuovargis ir panašūs. Dažnai tiesiog neįmanoma tiksliai nustatyti, ar sergantysis gali ir sugeba vertinti savo interesus ir deklaruojamas vertybes kritiškai, tai yra, ar jis supranta tai, kas vyksta? Daug svarbiau ne ko asmuo (pavyzdžiui, pacientas) nori, bet su kuo jis motyvuotai sutinka. Todėl šiuolaikinės sveikatos priežiūros kontekste autonomija yra siejama ne tik su formalių teisių turėjimu, bet ir galimybėmis pasinaudoti šiomis teisėmis, siekiant geresnės savo sveikatos. Humanistinės psichologijos atstovo A. Maslow požiūriu, autonomijos pripažinimas reiškia, kad jei norima padėti žmonėms tapti visiškai žmogiškiesiems, privaloma suprasti ne tik tai, kad jie stengiasi realizuoti save, bet ir tai, kad jie nenori, arba bijo, arba nesugeba to padaryti. Taigi, autonomijos reikalavimas kaip asmens identiteto išraiška nurodo ribas, iki kurių žmogus sutinka daryti kompromisus su aplinka ir savo pragmatiniais interesais bei polinkiais.

Sveikatos profesionalo ir paciento partnerystė

Dauguma bioetikos problemų tyrinėtojų sutaria, kad autonomijos principo sklaida sveikatos priežiūroje iš esmės keičia sveikatos profesionalo ir paciento santykius, ir sudaro prielaidas jų partnerystei. Manoma, kad autonomijos ribų nustatymas kaip viena didžiausių šio laikmečio etinių problemų galėtų būti efektyviai sprendžiama įtraukiant pacientą į sprendimų, susijusių su jo sveikata, priėmimą. Pacientų dalyvavimo sąvokos turinys sudaro partneriškų sveikatos profesionalo ir paciento santykių pagrindą. Pacientų dalyvavimo samprata remiasi vertikalių paritetinių (subjekto-subjekto) santykių modeliu, kur tiek pacientas, tiek jo priežiūrą užtikrinantys profesionalai yra traktuojami kaip suinteresuotieji (angl. – stakeholders). Manoma, kad toks lygiavertis paciento vaidmuo priimant sprendimus eliminuoja moralinius prieštaravimus tarp gydytojo ir paciento ta prasme, kad yra sudaromas tarsi „kontraktas“, su kuriuo abi sąveikaujančios pusės sutinka.

Daugiau ar mažiau aktyvus paciento dalyvavimas (kaip esminė partnerystė sąlyga) priimant klinikinius sprendimus leidžia tiek gerbti asmens apsisprendimo laisvę, tiek pripažinti gydytojo ar slaugytojo profesinę autonomiją. Todėl partnerystė tarp sveikatos profesionalo ir paciento yra nuolatinis dialogas, dinamiškas procesas, reikalaujantis abiejų pusių aktyvumo ir bandymo suprasti vienas kitą, nuolatinis “geresnio kelio” ieškojimas. Čia ir pacientui, ir sveikatos profesionalui yra numatomas aiškus vaidmenų, įsipareigojimų ir teisių pasiskirstymas bei atitinkamas atsakomybės pasidalijimas už būsimo gydymo ar sveikatinimo proceso pasekmes. Be to, pacientų ir sveikatos profesionalų partnerystė susijusi su abipusiu vienas kito perspektyvos suvokimu: kaip keičiasi paslaugų teikimo galimybės, kokie yra tarpusavio darbiniai santykiai, problemų, abejonių dalinimasis, aptarimas kaip galėtų būti jos sprendžiamos, taip pat – bendravimo ir pagarbos vienas kitam tobulinimas.

Pacientų dalyvavimas priimant sveikatos priežiūros sprendimus

(kaip procesas) susideda iš tokių elementų kaip keitimasis informacijos, alternatyvų, galimybių ir preferencijų svarstymas bei galutinio sprendimo patvirtinimas. Jei pacientas yra sprendimų priėmimo dalyvis sveikatos priežiūroje, būtina sąlyga gauti paciento ar jo įgalioto asmens sutikimą arba pritarimą.Paciento dalyvavimas yra susijęs su galimybe gauti medicininę informaciją (jei to pageidauja) – apie savo ligos diagnozę, savo gydymo(-si) alternatyvas (tame tarpe ir nesigydymą kaip alternatyvą), savo ligos gydymo(-si) prognozę, savo ligos gydymo(-si) planą, galimas jo alternatyvas ir daugelį kitų medicininės ar su paciento sveikatos priežiūra susijusios informacijos. Taigi, medicinos profesionalo ir paciento santykius galima vadinti partneriškais ir išreiškiančiais dalyvavimo koncepcijos esmę tik tada, kai pacientas duoda informuotą sutikimą. Remiantis informuoto sutikimo principu, nei gydytojas, nei slaugytojas nepretenduoja žinoti „kas geriau pacientui“ be paciento nuomonės. Pacientas pripažįsta sveikatos profesionalo autoritetą ir medicininių žinių objektyvumą, o medikas pripažįsta bei atsižvelgia į subjektyvias paciento vertybes, poreikius ir galimybes (pvz. finansines galimybes, skiriant vaistus). Tikras informuotas sutikimas yra įmanomas tik tada, jei pacientas gauna įvairiapusę, objektyvią ir aiškiai jam suprantamą informaciją. Akivaizdu, kad tai nėra paprasta užduotis, nes reikalauja ne tik abipusio pasitikėjimo, tačiau ir laiko, pastangų, bendravimo įgūdžių, tam tikros atmosferos ir kt. Kita vertus, šiandien vis plačiau pripažįstama, kad šalia medicininių faktų, paremtų tyrimų duomenimis ar šiuolaikiškais diagnostikos metodais, yra ir subjektyvioji terapijos pusė, būtent, įsitikinimai (religiniai, etiniai, gyvenimo būdas), norai, emocijos ar tiesiog subjektyvūs paciento pojūčiai (pvz. diagnostiniai klausimai: „kaip jaučiatės“, „ką skaudą“). Todėl šiuolaikinių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų užduotis – ne tik gydyti, bet sužinoti paciento prioritetus su juo bendraujant, diskutuojant ar tariantis.

Apibendrinant, galima teigti, kad sveikatos profesionalo ir paciento bendradarbiavimo perspektyva atveria plačias galimybes tiek sveikatos priežiūros paslaugų vartotojams, tiek jų teikėjams prisitaikyti ir lanksčiai reaguoti į nuolat besikeičiančią situaciją gydymo proceso metu. Tam, kad pacientas taptų gydytojo ar kito sveikatos priežiūros profesionalo partneriu ir galėtų aktyviai įsitraukti į sprendimų priėmimą konsultacijų, gydymo ar medicininių procedūrų metu, turėtų būti išpildytos šios pagrindinės sąlygos:

i) suteikiama laisvė reikšti savo nuomonę, rinktis, atsisakyti ir pan.;

ii)  pateikiama medicininė informacija (jei to pageidaujama);

iii)  atsižvelgiama į subjektyvias paciento vertybes;

iv)  gaunamas paciento sutikimas arba pritarimas;

v)  sprendimas priimamas abipusiu sutarimu (konsensusu).

Šie pagrindiniai pacientų dalyvavimo procesą sudarantys elementai yra glaudžiai tarpusavyje susiję: be autonomijos nėra galimas tikras informuotas paciento sutikimas, o be informacijos pacientas nėra pajėgus spręsti ir suvokti savo vaidmens sveikatos priežiūroje. Partneriškų sveikatos profesionalo ir paciento santykių samprata apima tiek informuoto sutikimo, tiek autonomijos, tiek paternalizmo sąveikos požymių, todėl galima teigti, kad jos taikymas praktikoje galėtų geriausiai atitikti tiek pacientų lūkesčius, tiek sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų profesinius reikalavimus.

© Lietuvos bioetikos komitetas
Tekste išsakyta nuomonė nėra oficiali Lietuvos bioetikos komiteto pozicija


↑  Į viršų

     Paskutinis atnaujinimas: 2013-08-20 11:25:30
Adresas: Vilniaus g. 16, LT-01402, Vilnius

Tel.: (8 5) 212 45 65, faks.: (8 5) 260 86 40
El. paštas: lbek@bioetika.sam.lt

Valstybės biudžetinė įstaiga. Duomenys apie Lietuvos bioetikos komitetą kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Kodas 188710595

Į viršų 

  © Lietuvos bioetikos komitetas.  Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web.