Lietuvos bioetikos komitetas
Lithuanian Bioethics Committee
Į pradžią
English
Vertikalus meniu

Paieška svetainėje:
 Naujienų prenumerata
Užsiprenumeruokite ir sužinokite
naujienas pirmieji!





 

NĖŠTUMO NUTRAUKIMAS 

Parengė Asta Čekanauskaitė

Abortu vadinamas nėštumo nutraukimas bet kuriuo metu nuo apvaisinimo iki gimdymo. Abortas yra ne vien medicinos, bet ir etikos problema, nes, kaip ir bet kuri kita gyvybės nutraukimo forma, kelia moralinio pagrįstumo klausimus. Diskusijoje dėl aborto moralumo ar nemoralumo, paprastai konfliktuoja du pagrindiniai principai: besąlygiškos gyvybės vertės ir individualios laisvės* [Dažniausiai šios pozicijos įvardinamos kaip pro-life, (ginanti gyvybę) ir pro-choice (ginanti laisvą pasirinkimą)]. Konservatyviai* [Šiame tekste sąvokos "konservatyvus" ir "liberalus" nurodo ne į politines, o į moralines pažiūras] nusiteikę teoretikai akcentuoja vaisiaus svarbą, todėl laikosi gyvybės šventumo postulato ir pasisako prieš abortą. Tuo tarpu liberalai teigia, kad negali būti varžoma moters teisė į savo kūną, ir pasisako už abortą.

Konservatyvi pozicija

Konservatoriai remiasi tuo, kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo pat apvaisinimo momento, todėl žudyti ką tik pradėtą vaisių yra tas pats, kas žudyti suaugusį žmogų. Žmogus vystosi palaipsniui, todėl sudėtinga nustatyti, kur yra tas momentas, nuo kurio vaisius tampa žmogumi. Ar žmogus tampa žmogumi tuomet, kai gimsta, ar kai yra pakankamai išsivystęs tam, kad galėtų išgyventi gimęs per anksti, ar tuomet, kai motina pajunta jį savo įsčiose? Kadangi neįmanoma pagrįsti nei vienos galimybės, telieka pripažinti nenutrūkstamą ir nedalomą žmogaus vystymosi kontinuumą. Todėl negimęs kūdikis, anot abortų priešininkų, turi būti gerbiamas taip pat, kaip ir suaugęs žmogus, ir jam turi būti suteikta teisė į gyvybę.

Konservatoriai taip pat argumentuoja, jog be aborto egzistuoja ir kitos vaiko atsisakymo galimybės. Nenorimas arba apsigimęs naujagimis gali būti įvaikintas arba patekti į vaikų namus. Jų manymu, ir ekonominis argumentas, teigiantis, kad šeima negalėtų suteikti vaikui reikiamų gyvenimo sąlygų, yra neadekvatus. Ten, kur kalbama apie negimusios gyvybės išsaugojimą, negalima vadovautis pragmatiniais motyvais. Moteris privalanti prisiimti atsakomybę už savo lytinį gyvenimą, todėl tiek finansiškai, tiek moraliai yra atsakinga už savo vaikus.

Radikalūs konservatoriai nepateisina aborto net incesto ar išprievartavimo atveju, nes vaisius nėra atsakingas už kitų padarytas klaidas, kita vertus, moteris, pagimdžiusi kūdikį, gali atiduoti jį valstybės ar kitų žmonių globai.

Liberali pozicija

Liberali pozicija remiasi absoliučios moters teisės į savo kūną prielaida. Vaisius iki gimimo esąs moters kūno dalis, taigi, ji ir turinti nuspręsti, kaip su juo elgtis. Tais atvejais, kai nėštumas kelia pavojų moters sveikatai, prioritetas atiduodamas ne vaisiui, už ką pasisakytų konservatoriai, o moteriai.

Ne visi liberalūs teoretikai ginčija teiginį, kad vaisius, nors tik potencialiai, yra žmogus. Vis dėlto jie pasisako už abortą. Galima išskirti tris pagrindinius liberalios pozicijos argumentus. Pirmasis apeliuoja į neigiamas griežtų įstatymų, draudžiančių abortus, pasekmes. Abortų draudimas paprastai nesustabdo abortų praktikos, o paverčia ją nelegalia, pogrindine veikla. Daugybė moterų tampa neprofesionalių asmenų, užsiimančių nelegaliais abortais, aukomis. Tuomet kyla pavojus jų sveikatai ar net gyvybei. Tačiau šis argumentas pagrindžia abortų legalizavimą, o ne aborto moralumą. Kitas liberalų išsakomas argumentas taip pat nukreiptas į abortus kaip į teisinę, o ne moralinę problemą, nes išreiškia požiūrį, kad nėštumo nutraukimas iš viso neturi būti reglamentuojamas įstatymiškai, kadangi yra asmeninis moralinis sprendimas. Jų manymu, demokratinėje, pliuralistinėje visuomenėje turi būti toleruojami žmonės su skirtingais moraliniais įsitikinimais, jei tie įsitikinimai nepažeidžia kitų asmenų interesų. Tuo liberaliai nusiteikę teoretikai pagrindžia suaugusių homoseksualistų ar prostitučių nebaudžiamumą, kadangi neįmanoma įvardinti jų veiklos (nors visuomenėje ji dažnai laikoma nusikalstama) aukų. Kitaip tariant, tai yra "nusikaltimai be aukos". Vis dėlto nėra visiškai akivaizdu, kad nėštumo nutraukimą galima priskirti tokių nusikaltimų kategorijai. Juk gyvybės proponentų nuomone, šitaip pažeidžiamos negimusio žmogaus teisės. Trečiasis argumentas vadinamas feministiniu, nes buvo iškeltas filosofų, simpatizavusių feminizmo teorijai, akcentuoja moters teisę į savo kūną ir teisę planuoti savo gyvenimą. Nors liberalai neneigia, kad užsimezgęs vaisius yra naujos gyvybės pradžia, jie mano, kad vaisius nėra žmogus ir jam negali būti priskiriamos tokios teisės, kaip suaugusiam žmogui, t.y. jį nešiojančiai moteriai.

Abortai, anot proponentų, suteikia galimybę reguliuoti šeimos dydį, o kartu savo ir savo vaikų gyvenimo kokybę. Jų manymu, įvaikinimas ar globos namai nėra nenorimų vaikų problemos sprendimas. Gyvenimas prieglaudose ar įtėvių šeimose nėra toks šviesus, kokį jį bando vaizduoti oponentai. Vaikai dažnai patiria stiprią psichologinę traumą, kai sužino, jog yra įvaikinti. Prieglaudose tvyranti psichologinė atmosfera, nulemianti tolesnę sunkią paliktų vaikų socializaciją, taip pat nėra patenkinama, o materialinė bazė dažniausiai labai skurdi.

Net ir nuosaikiausi liberalai pasisako už nėštumo nutraukimą išprievartavimo ar incesto atvejais. Jų manymu, tai patys baisiausi nusikaltimai prieš moterį, todėl ji jokiu būdu negali būti verčiama gimdyti.

Trumpai aptarus pagrindinius argumentus už ir prieš nėštumo nutraukimą, derėtų detaliau analizuoti fundamentalias proponentų ir oponentų prielaidas.

Gyvybės vertės postulatas

Pagrindinis argumentas, nukreiptas prieš abortus, skamba taip: pirma, kiekvienas asmuo turi teisę gyventi; antra, vaisius yra asmuo; taigi, trečia, vaisius turi teisę gyventi, todėl negalima nutraukti nėštumo. Logiškai šis argumentas teisingas ir nepaneigiamas. Vis dėlto prielaida, kad vaisius tikrai yra asmuo, nėra neginčytina. Kritikai neneigia, kad moters įsčiose užsimezgusi gyvybė yra žmogaus gyvybė, tačiau kelia klausimą, ar būti žmogumi, t.y. priklausyti homo sapiens rūšiai, yra tas pats, kas būti asmeniu. Konservatoriai linkę sutapatinti "žmogų" ir "asmenį", tuo tarpu liberalai teigia, kad galima būti žmogumi, nebūnant asmeniu.

Diskusijoje dėl aborto ir kitų gyvybės nutraukimo formų moralumo ar nemoralumo, visuomet susiduriama su sudėtinga asmens sampratos problema. Gyvybės nutraukimo aborto ar nesavanoriškos eutanazijos atvejais šalininkai kelia klausimą, kada žmogus tampa arba nustoja būti žmogumi. Tam jie išskiria dvi galimas žodžio žmogus prasmes: genetinę ir moralinę. Genetine prasme, žmogus yra homo sapiens rūšiai priklausantis individas. Moraline prasme, žmogus yra bendruomenės, pagrįstos moraliniais įsipareigojimais, narys, suvokiantis savo teises ir atsakomybę. Tad teigiama, kad moraliniais principais pagrįstą bendruomenę, sudaro ne šiaip žmonės, o asmenys. Filosofijos tradicijoje pateikiama gana daug asmenį apibrėžiančių kriterijų – tai sąmonė, protas, autonomija, sugebėjimas bendrauti, savimonė, o taip pat sugebėjimas jausti ir vertinti malonumą bei skausmą. Laikantis šių kriterijų, tampa aišku, kad kai kurie gyvūnai juos atitinka daug labiau, nei vos užsimezgęs žmogaus vaisius. Tačiau didžioji dalis žmonių nėra vegetarai ir gyvūnų žudymo nelaiko esminiu blogiu. Tad panašu, kad konservatoriai gina ne gyvybę apskritai, o tik žmogaus, homo sapiens rūšies atstovo, gyvybę.

Įmanomas ir kitas, nuosaikesnis samprotavimo būdas, pagrindžiantis negimusio kūdikio gyvybės vertingumą. Jis remiasi prielaida, jog moters įsčiose užsimezgęs vaisius potencialiai yra žmogus. Iš tikrųjų sudėtinga nuspręsti, kada žmogus tampa žmogumi, kadangi tai priklauso nuo to, kuria prasme vartojame šį terminą. Tuo tarpu prielaida, kad vaisius potencialiai yra žmogus, pakankamai įtikinama. Vis dėlto klausimas, ar jau esančio ir potencialiai būsiančio žmogaus gyvybės nutraukimas yra moraliai lygiaverčiai, lieka atviras. Kita vertus, kyla klausimas, ar potencialus žmogus turi tokias pačias teises, kaip ir suaugęs. Liberalai, apeliuodami į žmogaus kaip asmens ir žmogaus kaip rūšies atstovo skirtį, ir šiuo atveju argumentuoja, kad potencialus asmuo negali turėti asmeniui suteikiamų teisių. Tuo tarpu konservatoriai mano, kad jei vaisius yra potencialus asmuo, o asmuo yra besąlygiškai vertingas ir svarbus, todėl nužudydami negimusį kūdikį, mes iš pasaulio atimame tai, kas yra besąlygiškai vertinga ir svarbu. Toks konservatorių argumentavimas vis dėlto nepateisina visų atvejų, kuriais nutraukiamas nėštumas, uždraudimo. (Pvz., jei nėštumo metu nustatoma, kad kūdikis gims su dauno sindromu,vargu, ar jis turės visas asmeniui taikomas kokybes). Gyvybės šalininkai dažnai savo nuostatą grindžia ir tuo, kad kiekvienas embrionas yra unikalus, todėl jie nepateisina nei nėštumo nutraukimo, nei dirbtinio apvaisinimo. Vis dėlto ir šį argumentą liberaliai nusiteikę teoretikai drįsta kritikuoti ir neigti. Pvz., P. Singer klausia, kaip laikantis unikalumo argumento, galima pateisinti gimusių ar negimusių gyvūnų žudymą. Juk ir jų embrionai, ir jie patys taip pat genetiškai unikalūs. Jo manymu, jei unikalumas iškeliamas kaip svarbiausias kriterijus, visiškai moralu būtų ir nužudyti vieną iš identiškų dvynių.

Pabaiga

Šių argumentų analizė tik parodo, kad nėštumo nutraukimo problema yra nevienalytė ir vienareikšmiškai neišsprendžiama. Tiek konservatyviose, tiek liberaliose prielaidose glūdi tam tikri prieštaravimai. Viena vertus, jei laikomasi nuostatos, kad ir negimęs kūdikis turi tokį pat moralinį statusą, kaip suaugęs žmogus, iškyla klausimas, kuriam – motinai ar vaikui, suteikti prioritetą (ypač tuo atveju, kai moters gyvybei gresia pavojus). Kita vertus, nesuteikti vaisiui jokio moralinio statuso, remiantis tuo, kad jis nėra asmuo, reiškia atimti jį ir iš kitų žmonių, neatitinkančių asmeniškumo kriterijų – naujagimių, psichikos ligonių, senatvės prislėgtų žmonių. Kai kuriems teoretikams tokia implikacija nekelia rūpesčio, o nuosaikesnieji bando ieškoti argumentų, kuriais būtų galima pateisinti nėštumo nutraukimą, nepateisinant kitų nekompetentingų individų gyvybės nutraukimo. Akivaizdu, jog vieningas sprendimas dėl vaisiaus moralinio statuso yra neįmanomas, nes bet kuri pozicija remiasi išankstinėmis moralinėmis nuostatomis. Nors atrodo, kad klausimas, kada prasideda gyvybė ar asmuo, gali būti aiškiai atsakytas, remiantis medicininiais ar fiziologiniais kriterijais,bet iš tikrųjų šis atsakymas yra faktų ir moralinių įsitikimų samplaika. Todėl nesunku suprasti, kodėl jau kelis dešimtmečius vyksta stiprūs judėjimai tiek už, tiek prieš abortų praktiką, o tarp aborto šalininkų ir priešininkų tvyro nuolatinė įtampa. Vis dėlto Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, moteriai pageidaujant leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių. Vėlesnis nei 12 savaičių nėštumo nutraukimas leidžiamas tik tuo atveju, jei jis gresia nėščios moters ar vaisiaus gyvybei ar sveikatai.

  © Lietuvos bioetikos komitetas
Tekste išsakyta nuomonė nėra oficiali Lietuvos bioetikos komiteto pozicija

 
↑  Į viršų

     Paskutinis atnaujinimas: 2013-08-20 11:27:22
Adresas: Vilniaus g. 16, LT-01402, Vilnius

Tel.: (8 5) 212 45 65, faks.: (8 5) 260 86 40
El. paštas: lbek@bioetika.sam.lt

Valstybės biudžetinė įstaiga. Duomenys apie Lietuvos bioetikos komitetą kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Kodas 188710595

Į viršų 

  © Lietuvos bioetikos komitetas.  Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web.