Lietuvos bioetikos komitetas
Lithuanian Bioethics Committee
Į pradžią
English
Vertikalus meniu

Paieška svetainėje:
 Naujienų prenumerata
Užsiprenumeruokite ir sužinokite
naujienas pirmieji!





 

INFORMUOTAS ASMENS SUTIKIMAS 

Parengė Jūratė Šerepkaitė 


Įvadas

Nuo 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojo nauja Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo redakcija[1]. Naujos redakcijos įstatyme didelis dėmesys yra skiriamas paciento informavimo ir sutikimo gavimo procedūrai. Teksto tikslas – aptarti naujos redakcijos įstatymo nuostatas, numatančias pagrindines tinkamo paciento sutikimo dėl sveikatos priežiūros teikimo sąlygas ir apžvelgti keletą praktinių su paciento sutikimu susijusių klausimų, kylančių pacientus įtraukiant į mokymą procesą, pristatant klinikinius pacientų atvejus mokslo publikacijose, konferencijose ar interneto tinklalapiuose meniniais tikslais.

 

I. Paciento sutikimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo

 

Sveikatos priežiūros specialistai prieš teikdami sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus išimtinius įstatymuose numatytus atvejus, turi gauti tinkamą ir informacija pagrįstą paciento sutikimą. Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad paciento sutikimas yra tinkamas ir pagrįstas informacija tik tuomet, jei jis atitinka keturias pagrindines sąlygas:

1) sutikimas duotas paciento, galinčio tinkamai išreikšti savo valią;

2) sutikimas duotas gavus pakankamą ir aiškią informaciją;

3) sutikimas duotas laisva paciento (jo atstovo) valia;

4) sutikimas atitinka teisės aktų numatytus formos reikalavimus.

 

Trumpai apžvelgsime kiekvieną iš šių sąlygų.

 

1) Sutikimas duotas paciento, galinčio tinkamai išreikšti savo valią

 

Laikoma, kad pacientas gali tinkamai išreikšti savo valią, jei jis geba protingai vertinti savo interesus. Sveikatos priežiūros specialistas, prieš nuspręsdamas, ar pacientas geba protingai vertinti savo interesus, įvertina paciento amžių ir sveikatos būklę.

 

Daugelyje šalių pacientas savarankiškai gali pareikšti sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sulaukęs 16 ar 18 metų amžiaus, tačiau galima rasti ir išimčių. Pavyzdžiui, Portugalijos teisės aktai nustato, kad pacientas gali duoti teisėtą sutikimą jau nuo 14 metų[2], Danijoje – nuo 15 metų[3], tuo tarpu Liuksemburge – tik nuo 21 metų[4]. Lietuvos Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme numatyta, kad pacientas gali duoti teisėtą sutikimą dėl sveikatos priežiūros teikimo nuo 16 metų. Verta pažymėti, kad neaiškumų kyla interpretuojant šią nuostatą kartu su Civilinio kodekso 2.25 straipsnio nuostata. Pagal Civilinio kodekso 2.25 straipsnį, atlikti intervenciją į žmogaus kūną galima tik su asmens sutikimu. Ši nuostata nenurodo konkrečios amžiaus ribos, nuo kada turėtų būti prašoma asmens sutikimo. Remiantis bendromis Civilinio kodekso nuostatomis, asmuo įgyja teisę savarankiškai duoti sutikimą atlikti intervenciją į kūną nuo 18 metų. Taigi laikantis didesnės asmens apsaugos prioriteto, atrodytų, kad nepilnamečiai nuo 16 iki 18 metų, ne tik patys turėtų duoti sutikimą, bet sutikimą taip pat turėtų pareikšti ir nepilnamečio nuo 16 iki 18 metų tėvai.

 

Svarbu paminėti, kad Lietuvos teisės aktuose yra aiškiai nustatyta 18 metų amžiaus riba asmeniui, norinčiam pareikšti sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, taip pat įtraukiant pacientą į biomedicininius tyrimus, kitais įstatymų numatytais atvejais.

Verta pažymėti ir tai, kad Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme yra numatyta galimybė teikti sveikatos priežiūros paslaugas nepilnamečiui iki 16 metų be atstovo sutikimo. Minėto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nepilnametis, kuris neturi 16 metų, gali savarankiškai priimti sveikatos priežiūros sprendimus, jei gydytojas pagrįstai mano, kad pacientas gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir gydytojas tokią savo nuomonę pažymi paciento medicinos dokumentuose. Vis dėlto, gali būti problematiška įgyvendinti šią nuostatą praktikoje, nes teisės aktuose nėra numatytų aplinkybių, sąlygų ar kriterijų, kuriais remiantis gydytojas galėtų vertinti nepilnamečio iki 16 metų sveikatos būklę. Tuo tarpu ankstesnėje Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo redakcijoje, teikiant sveikatos priežiūrą nepilnamečiui iki 16 metų be jo atstovų sutikimo, buvo numatytas „neprieštaravimo nepilnamečio paciento interesams“ kriterijus. Lietuvoje viešai prieinamų tyrimų, kuriais būtų siekiama išsiaiškinti, ar gydytojai naudojasi šia teise, iki šiol nėra atlikta. Teisminių ginčų, kurie kiltų dėl nesutarimo, ar pacientas iki 16 metų gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę Lietuvoje taip pat nėra buvę.

 

Tokia byla jau daugiau nei prieš 25 metus buvo svarstyta Didžiosios Britanijos teismuose. Byloje nagrinėta, ar gydytojai turi teisę savo nuožiūra paskirti kontraceptikus neturinčioms 16 metų nepilnametėms ir ar tai jų neskatina per anksti pradėti lytinio gyvenimo. Šios bylos pagrindu suformuluoti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis Didžiosios Britanijos gydytojai turėtų apsispręsti, ar skirti nepilnametei iki 16 metų kontraceptikus. Prieš apsispręsdamas gydytojas turėtų atsakyti į šiuos klausimus:

  1. Ar nepilnametis supranta gydymo esmę ir pasekmes?
  2. Ar gydytojas negali įtikinti nepilnamečio, kad šis paprašytų tėvų leidimo arba leistų tai padaryti gydytojui?
  3. Ar tikėtina, kad nepilnametis turės lytinių santykių nepriklausomai nuo to, ar gydymas bus paskirtas ar ne?
  4. Ar nepilnamečio fizinė ar psichinė sveikata gali nukentėti, jei nebus paskirtas gydymas?  
  5. Ar paskirtas gydymas be tėvų žinios ar sutikimo atitinka geriausius nepilnamečio interesus?[5]

Pažymėtina, kad šie kriterijai taikytini Didžiojoje Britanijoje ne tik priimant sprendimą dėl kontraceptikų skyrimo, bet ir svarstant kitus sveikatos priežiūros paslaugų teikimo klausimus. Galima būtų svarstyti, ar šie kriterijai galėtų būti pritaikyti Lietuvos sveikatos priežiūros kontekste.

 

Sprendžiant, ar pacientas geba protingai vertinti savo interesus, būtina įvertinti ir paciento sveikatos būklę. Galima išskirti dviejų rūšių situacijas, kai pacientas nuo 16 metų negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesus dėl savo sveikatos būklės:

1.      Pacientas laikinai negali priimti sveikatos priežiūros sprendimo, pavyzdžiui, po nelaimingo atsitikimo atsiduria komos būklėje;

2.      Pacientas vargu ar kada galės priimti sveikatos priežiūros sprendimą, pavyzdžiui, pacientas, esantis nuolatinėje vegetacinėje būklėje arba sergantis sunkia demencijos forma. 

Abiejose situacijose sutikimą dėl sveikatos priežiūros turėtų duoti įstatymų nustatyta tvarka paskirtas paciento atstovas.

 

 

2) Sutikimas duotas gavus pakankamą ir aiškią informaciją

 

Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme yra numatyta sveikatos priežiūros specialisto pareiga suteikti pakankamai informacijos pacientui, kuri leistų pasirinkti labiausiai jo interesus atitinkantį gydymą. Įstatyme gana aiškiai nustatyta teiktinos informacijos apimtis. Pacientas turi teisę gauti informaciją apie sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę, kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, padarinius atsisakius siūlomo gydymo.

 

Patys pacientai jiems įstatymu suteiktą teisę į informaciją vertina teigiamai. 2006-2007 metais atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad dauguma pacientų norėtų, kad „gydytojas pasakytų visą informaciją susijusią su jų gydymu. Tik keli pacientai konstatavo, kad jeigu sirgtų vėžiu, tai nenorėtų, kad gydytojas apie tai pasakytų“.[6]

 

Svarbu pažymėti, kad išsamiai pateikta informacija pacientui nebūtinai reiškia, kad pacientas buvo tinkamai informuotas. Sveikatos priežiūros specialistui įstatymu yra numatyta užduotis ne tik pateikti visą įstatyme nurodytą informaciją pacientui, bet ir ją pateikti suprantama forma, nevartojant specialių medicinos terminų arba juos paaiškinant. Be to, teikiant sveikatos priežiūrą, reikia turėti omenyje, kad jeigu pacientas neužduoda papildomų klausimų sveikatos priežiūros specialistui suteikus visą reikiamą informaciją, tai nebūtinai reiškia, kad jis viską suprato. Kartais vertėtų pasiteirauti paciento, ar jis neturi papildomų klausimų ar neliko neaiškumų dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo.

 

Taip pat verta paminėti, kad klinikinėje praktikoje pasitaiko atvejų, kai pacientai galvoja, kad jei sveikatos priežiūros specialistas informavo apie sveikatos priežiūros paslaugą, kuri bus jam teikiama, ir prašo sutikimo tos sveikatos priežiūros paslaugos teikimui, tai sveikatos priežiūros specialistas siekia išvengti bet kokios atsakomybės už savo veiksmus. Taip jokiu būdu nėra. Šiuo atveju, pacientai yra informuojami apie paslaugos teikimo pasekmes, riziką, komplikacijas, kurios gali atsirasti net jei sveikatos priežiūros specialistas tinkamai suteiks paslaugą. Sutikimo davimas yra tik patvirtinimas, kad žmogus supažindintas su paslauga, ir sutiko, kad būtų teikiama. Jei paslaugos teikimo metu atsirastų žala dėl sveikatos priežiūros specialisto kaltės, tokiu atveju jis galėtų būti traukiamas atsakomybėn.

 

3) Sutikimas duotas laisva paciento (jo atstovo) valia

 

Pacientas turi duoti sutikimą laisvai, t.y. be paciento atžvilgiu taikomos psichinės, fizinės prievartos ar kitokio poveikio priemonių (paveiktas vaistų, skubinimo, įkalbinėjimų). Pavyzdžiui, jei sutikimo forma pacientui yra duodama pasirašyti likus kelioms minutėms iki planinės operacijos, toks sutikimas nebūtų laikomas tinkamai duotu. Todėl prašant paciento sutikimo atlikti tam tikrus gydymo veiksmus, svarbu įvertinti visas išorines aplinkybes, kurioms esant sutikimas yra gaunamas.

 

4) Sutikimas atitinka teisės aktų numatytus formos reikalavimus

 

Paciento sutikimas gali būti numanomas arba išreikštas. Laikoma, kad pacientas davė numanomą sutikimą atlikus tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, gydytojui onkodermatologui pasakius, kad reikia apžiūrėti ant paciento kūno esančius apgamus, pacientas nusirengia. Sutikimas gali būti duodamas ir išreikšta forma, t.y. žodžiu ar raštu, kai pacientas pasirašo.

 

Siekiant atsisakyti sudėtingo pacientų parašų reikalavimo, naujos redakcijos Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme numatytas numanomas sutikimas, jei pacientas atvyksta pats į sveikatos priežiūros įstaigą, arba kai pacientas į namus iškviečia sveikatos priežiūros specialistą. Laikoma, kad pacientas davė sutikimą apžiūrai, sveikatos būklės įvertinimui, būtinų neinvazinių tyrimų ir gydymo procedūrų paskyrimui ir atlikimui. Tačiau ši nuostata galioja tik tuomet, jei visa būtina informacija pacientui yra suteikta (prieinama) paciento buvimo ar lankymosi šioje įstaigoje metu, o šios įstaigos darbuotojai atsakė į visus paciento klausimus, susijusius su šia informacija.

 

Remiantis naujos redakcijos įstatymo nuostatomis, rašytinės pacientų formos reikalaujama esant galimybei rinktis alternatyvius diagnostikos ir gydymo metodus, atliekant pacientui chirurginę operaciją ir prieš atliekant invazinę ir (ar) intervencinę procedūrą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad invazinė/intervencinė procedūra naujos redakcijos įstatyme yra gana plačiai apibrėžta, į kurią patenka ir nesudėtingus, mažiausiąją riziką keliančius rutininius tyrimus, tokius kaip kraujo tyrimas ir pan. Tikėtina, kad tai kelia praktinio įgyvendinimo problemas.

 

Siekiant teikti kitas sveikatos priežiūros paslaugas sveikatos priežiūros specialistui užtenka gauti žodinį paciento sutikimą. Civilinio kodekso 1.72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu“. Tiesa, ši nuostata nedraudžia nustatyti griežtesnę, pavyzdžiui, rašytinę sandorio formą.

 

II. Atvejai, kai paciento (jo atstovo) sutikimo yra nereikalaujama

 

Lietuvos teisės aktuose numatyti išimtiniai atvejai, kada paciento (jo atstovo) sutikimo yra nereikalaujama. Sutikimo nereikalaujama teikiant būtinąsias medicinos pagalbos paslaugas, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats (dėl amžiaus ar sveikatos būklės) ir nėra galimybių gauti paciento atstovo (jei toks yra) sutikimą taip greitai, kaip tai būtina; taip pat guldant pacientą į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų apsaugoti visuomenės interesai. Priverstinį (būtinąjį) paciento guldymą į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą be paciento sutikimo reguliuoja Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, Psichikos sveikatos įstatymas.

 

III. Kiti informuoto paciento sutikimo aspektai

 

Paciento įtraukimas į mokymo procesą

 

Ankstesnėje Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo redakcijoje buvo numatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose mokomi sveikatos priežiūros specialistai, paciento negalima įtraukti į mokymo procesą be jo rašytinio sutikimo. Nuo 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojusioje minėto įstatymo redakcijoje ši nuostata pakeista ir įtvirtinta nuostata, kad pacientas pasirašytinai susipažinęs su sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose turi būti pažymėta, kad jis įtraukiamas į mokymo procesą, sutinka dalyvauti mokymo procese. Kitaip tariant, jei pacientas nesutinka būti įtrauktas į mokymo procesą ar nesutinka, kad informacija apie jį būtų naudojama mokymo tikslais, apie tai pareiškia raštu. Jo rašytinis pareiškimas turi būti saugomas paciento medicinos dokumentuose. Galima sakyti, kad naujos redakcijos įstatymas išreikšto sutikimo modelį pakeičia numanomo sutikimo modeliu, t.y. pacientams suteikiama galimybė aktyviai išreikšti nesutikimą dalyvauti mokymo procese. Numanomo sutikimo modelis paprastai remiasi prielaida, kad pacientai pakankamai gerai informuoti apie tai, kad sveikatos priežiūros įstaiga vykdo mokymo procesą ir žino, kad nenorintieji jame dalyvauti gali pareikšti nesutikimą. Todėl įtvirtinant šį modelį, svarbu tinkamai užtikrinti informacijos prieinamumą pacientams, kad jie realiai galėtų susipažinti su teise atsisakyti dalyvauti mokymo procese. Vienas iš paciento informavimo būdų yra vidaus tvarkos taisyklių skelbimas pacientams gerai matomoje vietoje (pvz. sveikatos priežiūros įstaigos informacinėje lentoje). Svarstytina, ar visais atvejais to pakanka. Galbūt susiklosčius tam tikrai situacijai (pvz. medikui rezidentui ruošiantis savarankiškai atlikti invazinę procedūrą) reikėtų perklausti paciento, ar jis tikrai su tuo sutinka.

 

Klinikinių atvejų aprašymas, aptarimas specialiuose, mokslo populiarinimo leidiniuose, konferencijose

 

Sveikatos priežiūros specialistams ir pacientams dažnai kyla klausimas, ar reikalingas paciento sutikimas, jei gydytojas nori aprašyti ligos atvejį ar viešai publikuoti nuotraukas, kuriose užfiksuotas operacijos momentas, pašalintas audinys ar organas, pažeista kūno dalis ir kokia forma sutikimas turėtų būti gaunamas, kas ir kiek laiko turėtų saugoti, jei sutikimas yra rašytinis ir pan.

 

Sprendžiant, ar reikalingas paciento sutikimas aprašant ar pristatant konkretaus ligonio atvejį, tarkime, konferencijoje, pirmiausia vertėtų atsižvelgti į tai, ar iš aprašymo ar pristatymo galima identifikuoti pacientą. Svarbu pažymėti, kad „asmens duomenys“ arba asmenį „identifikuojantys“ duomenys suprantami plačiau nei vien vardo ir pavardės paminėjimas. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas apibrėžia asmens duomenis kaip „bet kurią informaciją susijusią su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai“. Taigi, jei minimas paciento atvejis konferencijoje pristatomas taip, kad nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neleis nustatyti aptariamo asmens tapatybės, tokiu atveju įstatymas nereikalauja gauti paciento sutikimą. Nepaisant to, sutikimo prašymas atitiktų pacientų lūkesčius. Tokios praktikos laikosi ir žinomi medicinos žurnalai publikuodami atvejų aprašymus (pvz. The Lancet[7], Journal of Medical Case Reports[8], Journal of the American Medical Association[9] ir kiti).

 

Klinikinėje praktikoje paciento sutikimo reikalingumo klausimas yra kilęs ir dėl nuotraukų, kuriose užfiksuotas operacijos momentas (pažeistas organas), publikavimo interneto tinklalapiuose meniniais tikslais. Sprendžiant, ar sutikimas reikalingas, vėlgi svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar iš nuotraukos galima atpažinti asmenį, ar ne. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pripažinęs, kad teisė į atvaizdą yra žmogaus privataus gyvenimo dalis. Teisės į atvaizdą, kaip privataus gyvenimo dalies apsaugą ir gynimą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos. Šio kodekso 2.22 straipsnyje nustatyta, kad asmuo gali būti fotografuojamas tik su jo sutikimu. Asmens sutikimo nereikalaujama, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ir parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Asmens teisę į atvaizdą gina ir Visuomenės informavimo įstatymas. Šis įstatymas numato, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama filmuoti ir fotografuoti asmenį su aiškiais fiziniais trūkumais be šio asmens sutikimo arba filmuoti ir fotografuoti asmenį jam esant bejėgiškos būklės dėl sveikatos sutrikimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentare žodis „atvaizdas“ yra apibrėžiamas kaip tokiu būdu ar apimtimi užfiksuotas asmens kūnas ar jo dalis (pvz. veidas, asmens kūnas iki juosmens), kad įmanoma identifikuoti vaizduojamą asmenį. Todėl minėtų įstatymų nuostatos netaikomos, jei yra nufotografuota, pavyzdžiui, tik asmens pirštas, koja ar kita kūno dalis ir neįmanoma identifikuoti asmens, kuriam tos kūno dalys priklauso.

 

Vis dėlto nors minėti Lietuvos Respublikos teisės aktai specifiškai nereikalauja gauti paciento sutikimą fotografuojant paciento kūno dalis, iš kurių neįmanoma identifikuoti asmens, tačiau svarbu pažymėti, kad sprendžiant dėl sutikimo reikalingumo reikėtų atsižvelgti ir į Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo būdus, galimą riziką ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo. Pacientas, sutikdamas gydytis tikisi, kad gydytojas laikysis tam tikro standartinio gydymo, todėl bet koks nukrypimas nuo jo pacientui gali būti svarbus ir turėtų būti pranešamas prieš atliekant su paciento gydymu susijusius veiksmus.

 

Apibendrinant galima būtų teigti, kad paciento informavimas ir jo sutikimo gavimas teikiant sveikatos priežiūrą gali būti labai svarbus net jei Lietuvos teisės aktai to išreikštai nereikalauja. Tiesa, kaip jau ir buvo minėta, pasitaiko atvejų, kai dėl tam tikrų aplinkybių sveikatos priežiūros specialistas negali paciento informuoti ir gauti jo sutikimą (pvz. teikiant būtinąsias medicinos pagalbos paslaugas, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats ir nėra galimybių gauti paciento atstovo (jei toks yra) sutikimą taip greitai, kaip tai būtina). Tačiau tokių atvejų aptarimas – tai jau atskiro straipsnio objektas.

 

 

[1] Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (aktualus nuo 2010 03 01): <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=360565>.

[2] The Centre for Biomedical Ethics and Law of Catholic University of Leuven. (2008) Patient Rights Legislation in all 27 EU Member States: Portugal: <http://europatientrights.eu/countries/ratified/portugal/portugal_right_to_informed_consent.html>.

[3] The Centre for Biomedical Ethics and Law of Catholic University of Leuven. (2008) Patient Rights Legislation in all 27 EU Member States: Denmark:  <http://www.eurogentest.org/web/files/public/unit4/full_text_Denmark.pdf>.

[4] The Centre for Biomedical Ethics and Law of Catholic University of Leuven. (2008) Patient Rights Legislation in all 27 EU Member States: Luxembourg:

 <http://europatientrights.eu/countries/signed/luxembourg/luxembourg_right_to_informed_consent_minors.html>.

[5] UK Clinical Ethics Network. (2009) Ethical Issue: Consent < http://www.ethics-network.org.uk/ethical-issues/conscent/Consent.pdf>.

[6] R. Giedrikaitė (2008) Pacientų teisių raiškos įvertinimas per gydytojo ir paciento santykius stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Daktaro disertacija. 44 p.

[8]  Journal of Medical Case Reports. Instructions for Authors: <http://jmedicalcasereports.com/info/instructions/>.

[9] Journal of the American Medical Association. Consent for Publication of Identifying Material in JAMA/Archives Journals <http://jama.ama-assn.org/content/suppl/2005/12/29/295.1.103.DC2/JAMA_informedconsentDC2.pdf>.

© Lietuvos bioetikos komitetas
Tekste išsakyta nuomonė nėra oficiali Lietuvos bioetikos komiteto pozicija


↑  Į viršų


     Paskutinis atnaujinimas: 2013-08-20 11:26:17
Adresas: Vilniaus g. 16, LT-01402, Vilnius

Tel.: (8 5) 212 45 65, faks.: (8 5) 260 86 40
El. paštas: lbek@bioetika.sam.lt

Valstybės biudžetinė įstaiga. Duomenys apie Lietuvos bioetikos komitetą kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Kodas 188710595

Į viršų 

  © Lietuvos bioetikos komitetas.  Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web.