Lietuvos bioetikos komitetas
Lithuanian Bioethics Committee
Į pradžią
English
Vertikalus meniu

Paieška svetainėje:
 Naujienų prenumerata
Užsiprenumeruokite ir sužinokite
naujienas pirmieji!





 

ETINIAI „UŽ“ IR „PRIEŠ“ DIRBTINIO (PAGALBINIO) APVAISINIMO DISKUSIJOJE

Parengė Asta Čekanauskaitė

1. Įvadas

Lietuvoje pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas buvo įregistruotas 2002 m., vėliau –2003 m., 2004 m. ir 2010 m. Tuo laikotarpiu skirtingų rengėjų teikti dirbtinį apvaisinimą reglamentuojantys įstatymo projektai keletą kartų svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose ir plačiojoje visuomenėje. Tenka pripažinti, kad tai – vienas iš ilgiausiai svarstomų ir diskutuojamų sveikatos srities teisės aktų. Tokia situacija tikriausiai galėtų būti paaiškinama tuo, kad šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti ne tik techninius ar medicininius procedūros aspektus, bet kartu ir itin jautrius pasaulėžiūrinius klausimus. Vis dėlto pozityvu šiame procese tai, kad visos diskusijos šalys sutinka, kad dirbtinis apvaisinimas turi būti reglamentuotas įstatymo lygiu, kadangi iki šiol buvo vadovaujamasi dar 1999 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“.

2009 metais atlikta apklausa parodė, kad beveik pusė (48 proc.) apklaustųjų Lietuvos gyventojų pritarė, kad pilnos tradicinės (moteris ir vyras) šeimos, negalinčios susilaukti vaikų, galėtų pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu. Pagalbiniam apvaisinimui nepritarė 12 proc. gyventojų, o 16 proc. šiuo klausimu neturėjo nuomonės.[1]

Parengtus įstatymo projektų projektus svarstė ir Lietuvos bioetikos komiteto kolegija. Ir, tenka pripažinti, kolegijos diskusija atspindi plačiojoje visuomenėje tebevykstančią diskusiją – dalis kolegijos narių palaiko nuosaikesnį procedūros reguliavimą, dalis – liberalesnį.

Šio teksto tikslas – plačiau paaiškinti diskusijos dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektų Lietuvoje etinius argumentus, išskirti prieštaringiausiai vertinamus problemos aspektus, pateikti atliktų visuomenės nuomonės apklausų rezultatus bei oponuojančių pusių argumentus.

Dirbtinio apvaisinimo diskusija Europos Sąjungos šalių etikos komitetuose

2006 m. Europos Komisijos užsakymu atliktos analizės duomenimis, Europos Sąjungos šalių etikos komitetai 2000-2006 metais daugiausia dėmesio skyrė etinėms problemoms, susijusioms su reprodukcine sveikata – 11 iš 25 informaciją pateikusių etikos komitetų parengė net 37 nuomones (opinions) šiais klausimais[2]. Svarbiausi etikos komitetų svarstyti klausimai – dirbtinio apvaisinimo metodų taikymo priimtinumas (leistinumas) bei jų naudojimas vienišoms motinoms ar homoseksualioms poroms, mirusio donoro lytinių ląstelių naudojimas, lytinių ląstelių ir embrionų donorystė, teisė žinoti (konfidencialumas), surogatinė motinystė. Visus šiuos klausimus siekiama reglamentuoti ir Lietuvos Respublikos dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektuose.

Nesileisdami į išsamų įvairių etikos komitetų pozicijų aptarimą (tai nėra šio teksto tikslas), norėtume tik pažymėti, kad Europos Sąjungos šalių teisės aktai nenumato draudimo atlikti dirbtinį apvaisinimą, o dauguma etikos komitetų, pareiškusių nuomonę šiuo klausimu, iš esmės laiko tiek in vivo, tiek ir in vitro procedūrą priimta. Tačiau kai kuriais klausimais, pvz., lytinių ląstelių ir embrionų donorystės bei perteklinių embrionų kūrimo klausimais (t. y., ar leistina sukurti didesnį skaičių embrionų nei įkeliama į moters organizmą vieno apvaisinimo ciklo metu), nuostatos ir pozicijos dažnai išsiskiria.

Toliau apžvelgsime šias ir kitas svarbiausias su dirbtiniu apvaisinimu susijusias etines problemas, dėl kurių kilo aštriausios diskusijos, svarstant ir dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektus Lietuvoje.

2. Dirbtinio apvaisinimo etinės problemos

2.1. Ar nevaisingumas yra liga? Ar dirbtinis apvaisinimas yra nevaisingumo gydymas?

Kaip rodo gyventojų apklausos, nevaisingumo problema ir teisė į reprodukciją vertinami nevienareikšmiškai. 2005 metais atlikta Lietuvos gyventojų apklausa apie nevaisingumo problemą ir dirbtinį apvaisinimą[3] buvo siekiama išsiaiškinti ir respondentų nuomonę apie nevaisingumo statusą: su teiginiu “Nevaisingumas - tai liga” sutiko daugiau nei ketvirtadalis (28,6 proc.) apklaustųjų, dažniau nei keturi iš dešimties (44,8 proc.) labiau linkę manyti, kad tai yra liga. Kiek mažiau nei kas dešimtas respondentas (8,9 proc.) buvo labiau linkęs manyti, kad nevaisingumas nėra liga ir tik 2,1 proc. respondentų teigė, kad nevaisingumas nėra liga. Dažniau nei kas dešimtas (15,6 proc.) respondentas neturėjo nuomonės aptariamu klausimu. Tikriausiai nestebina, kad asmenys, kurie manė, kad nevaisingumo problema yra aktuali, dažniau pritarė ir tam, jog nevaisingumas - tai liga, nei manantys priešingai (atitinkamai 35,6 proc. ir 17,5 proc.).

Medicininė nevaisingumo samprata. Suprantant sveikatą kaip visapusišką žmogaus gerovę (socialine, psichine ir fizine prasme[4]), negalėjimas realizuoti vieno iš pagrindinių poreikių (tapti tėvu ar motina) gali būti laikomas liga, kuri turėtų būti gydoma tinkamomis priemonėmis. Nevaisingumas įtrauktas ir į Tarptautinę ligų klasifikaciją[5], todėl nevaisingi asmenys negali būti diskriminuojami ir turi tokią pačią teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą kaip ir vaisingi. Šią nuostatą iliustruoja Italijos nevaisingumo asociacijos laiško Lietuvai tekstas[6]: „Nevaisingumas iš esmės yra medicininė problema ir ją reikėtų vertinti būtent iš šios, o ne religinės ar politinės perspektyvos, lygiai taip, kaip įprasta medicinos mokslą taikant kitose srityse“.

Dirbtinio apvaisinimo pasirinkimas kaip socialinio spaudimo pasekmė. Medicininės nevaisingumo sampratos oponentai teigia, kad neišgydomas nevaisingumas neturėtų būti priskirtas ligos ar susirgimo kategorijai. Noras susilaukti vaikų bet kokiomis priemonėmis greičiau yra socialinio spaudimo išraiška. Tėvų siekis naudotis dirbtinio apvaisinimo technologijomis yra socialinė ir psichologinė problema, todėl negali būti sprendžiama medicininėmis priemonėmis. Šiam požiūriui pritaria ir Katalikų bažnyčia, teigdama, kad dirbtinis apvaisinimas- tai neleistinas kišimasis į gamtą ir į tai, kas Dievo sukurta. Katalikų bažnyčios požiūriu, moraliniu aspektu svarbi skirtis tarp apvaisinimo moters kūne (in vivo) ir apvaisinimo mėgintuvėlyje (in vitro). Esminis skirtumas tas, kad pirmuoju atveju lytinės ląstelės susitinka moters organizme, antruoju – dirbtinėmis sąlygomis: „Visos technologijos, kurios nepakeičia santuokinio akto, bet padeda gametoms susitikti ir dalyvauti apvaisinime moters kūne (in vivo), yra moralios ir sveikintinos, kitaip sakant, visos dirbtinės priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje įmanomos tik kaip pagalba, nes tik tuomet nepažeidžia asmenų orumo. Dažnai medicininė intervencija pakeičia santuokinį aktą, todėl šiuo atveju medikų veiksmai ne tarnauja santuokos aktui, kaip turėtų būti, bet pasisavina prokreacinę funkciją, o tai prieštarauja sutuoktinių ir laukiamo kūdikio orumui ir neliestinoms teisėms“[7].

2.2. Sukuriamų embrionų skaičius arba „perteklinių“ embrionų problema

Atliekant dirbtinio apvaisinimo in vitro procedūrą, paprastai sukuriama daugiau embrionų nei panaudojama vieno apvaisinimo ciklo metu. Per vieną dirbtinio apvaisinimo procedūrą daugumoje Europos šalių leidžiama įkelti ne daugiau kaip tris embrionus[8]. Likę embrionai[9] gali būti užšaldomi ir panaudojami ateityje tos pačios ar kitos poros (jei leidžiama embrionų donorystė) dirbtinio apvaisinimo procedūrai. „Perteklinių“ embrionų sukūrimo ir likimo klausimas ypač jautrus dėl to, kad visuomenė skirtingai vertina žmogaus embrioną, suteikia jam skirtingą moralinį statusą ir, atitinkamai, priskiria daugiau ar mažiau teisių.

Argumentai prieš „perteklinių“ embrionų kūrimą. Vienas iš pagrindinių argumentų prieštaraujančių „perteklinių“ embrionų kūrimui išplaukia iš nuostatos, kad žmogus prasideda nuo apvaisinimo momento, todėl embrionas turi teisę į gyvybės apsaugą, o leidžiant embrionų šaldymą, užtikrinti tinkamos apsaugos praktiškai neįmanoma. 2006 metų duomenimis, Jungtinių Amerikos Valstijų dirbtinio apvaisinimo klinikose buvo saugoma apie 400,000 embrionų, iš kurių didžioji dalis (88.2%) skirta dirbtinio apvaisinimo procedūroms ir apie (2.8%)[10] [11] – moksliniams tyrimams. Kiek tokių embrionų yra Europoje nėra žinoma. Etines prieštaras kelia tai, kad užšaldyti embrionai, nepanaudoti kitoms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, ir pasibaigus nustatytam saugojimo laikui (paprastai apie 5 m., nuo 2009 m. UK – 10 m., o žinomas ir vaiko gimimas po 16 m. saugojimo[12]), yra sunaikinami arba gali būti panaudoti moksliniams tyrimams. Embrionų užšaldymas taip pat gali sukelti problemų ateityje, jei kiltų ginčai dėl nuosavybės teisių į embrioną tuomet, kai sutuoktinių pora skiriasi ar vienas iš sutuoktinių miršta.

„Perteklinių“ embrionų kūrimo pateisinimas. „Perteklinių“ embrionų kūrimo šalininkai laikosi požiūrio, kad apvaisintos kiaušialąstės ir embriono teisės negali būti tapatinamos su jau gimusio žmogaus (teisine kalba – fizinio asmens) teisėmis, įskaitant ir teisę į absoliučią gyvybės apsaugą. Todėl jie teigia, kad perteklinių embrionų kūrimas ir šaldymas yra poros ar motinos apsisprendimo bei medicininių reikmių klausimas. Poreikis kurti daugiau embrionų nei jų įkeliama į moters organizmą yra susijęs ir su papildoma rizika moteriai – nepavykus pastoti po pirmos procedūros, reikalinga kiaušidžių stimuliacija, kuri gali būti pavojinga moters sveikatai. Vaistai, skatinantys organizmą subrandinti daugiau kiaušialąsčių, turi pašalinių poveikių, kurie kartais gali kelti pavojų moters sveikatai ar net gyvybei. Pavyzdžiui, 3-8 proc. moterų, vartojančių šiuos vaistus, išsivysto sunkus kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas, kuris pasireiškia venų ar arterijų tromboze, inkstų nepakankamumu ar kvėpavimo sutrikimais. Apie 33 proc. moterų patiria lengvesnės formos hiperstimuliacijos sindromą, pasireiškiantį pykinimu ar vėmimu, pilvo skausmais, viduriavimu ar pan.[13] [14] Todėl didesnio, nei reikia vieno apvaisinimo ciklo metu, embrionų skaičiaus sukūrimas svarbus ir dėl to, kad taip siekiama apsaugoti moters sveikatą ir mažinti procedūros kaštus. Italijos, prieš keletą metų įstatymu uždraudusios embrionų šaldymą, Nevaisingumo asociacijos laiške Lietuvai[15] teigiama, kad „embrionų užšaldymo ir saugojimo draudimo pasekmė – kai kurios poros daugiau kartų nei reikėtų turi kartoti gydymą, vartoti daugiau vaistų, dažniau susiduria su chirurgine rizika“.

Kiaušialąsčių šaldymas – embrionų šaldymo alternatyva: tolesnių mokslinių tyrinėjimų poreikis

Tai, kad apvaisinta kiaušialąstė, vėliau – embrionas, yra žmogaus gyvybė ir potencialus žmogus greičiausiai pripažįsta abiejų nuomonių šalininkai, tačiau skiriasi jų požiūris į šios gyvybės apsaugos apimtį. Pripažįstant šio klausimo jautrumą, neišvengiamai tenka ieškoti šios problemos sprendimo būdų, t. y., kaip suderinti nevaisingos poros (moters) interesą susilaukti vaikų ir embriono apsaugą. Vienas iš galimų sprendimų būdų, dėl kurio, tenka pripažinti, taip pat kol kas gana aštriai diskutuojama – tai ne perteklinių embrionų, o dar neapvaisintų kiaušialąsčių šaldymas.

Akivaizdu, kad galimybė šaldyti ne embrionus, o tik moters lytines ląsteles išspręstų dalį dirbtinio apvaisinimo procedūros keliamų etinių problemų. Tačiau nesutariama dėl to, ar jau šiandien, kai Lietuvoje svarstomas dirbtinį apvaisinimą reglamentuojantis įstatymo projektas, kiaušialąsčių šaldymas gali būti laikomas moksliškai pagrįsta embrionų šaldymo alternatyva, standartine klinikine praktika.

Pavyzdžiui, Britanijos Vaisingumo draugija ir Klinikinių embriologų draugija 2009 m. pranešime spaudai, skirtame naujų gairių kiaušialąsčių šaldymo efektyvumui ir saugumui pristatymui, nurodo, kad „kiaušialąsčių šaldymas yra perspektyvi technologija, demonstruojanti pirminius žadančius rezultatus. Kiaušialąsčių šaldymo galimybes šiuo metu riboja keletas faktorių, pvz., paimamų kiaušialąsčių skaičius ir sėkmės dažnis. Ieškant efektyviausių technologijų, reikalingi tolesni didelės apimties kontroliuojami klinikiniai tyrimai“[16]. Panašiai argumentuojama ir palaikančiame embrionų šaldymo galimybės įteisinimą 2010 metais pateiktame Pagalbinio įstatymo projekte. Teigiama, kad nors mokslinių tyrimų duomenimis, kiaušialąsčių šaldymas jau pradedamas diegti praktikoje, dirbtinio apvaisinimo efektyvumas taikant šią technologiją yra mažesnis nei taikant embrionų šaldymą. Šiame kontekste svarbus ir paciento teisės į kokybiškų paslaugų prieinamumą argumentas. Kadangi vienas iš neatsiejamų kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos elementų yra paslaugos atitikimas „šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygiui ir gerai patirčiai“[17], tad jei kiaušialąsčių šaldymas laikomas įrodyto efektyvumo ir saugumo procedūra – šis kriterijus patenkinamas, jei ne – atvirkščiai. Paminėtina ir Italijos patirtis: 2004 metais įsigaliojo įstatymas, draudžiantis kurti daugiau embrionų nei įkeliama į gimdą vieno ciklo metu, tačiau 2009 m. Italijos Konstitucinio Teismo sprendimu, įstatymo nuostatos pagal kurias draudžiama in vitro sukurti daugiau kaip 3 embrionus ir privaloma visus juos įsodinti į pacientės gimdą buvo pripažintos varžančiomis poros teisę pasirinkti geriausią medicininę priežiūrą ir jos prieinamumą bei sumažinti medicininės paslaugos keliamą riziką[18]. Mokslininkų teigimu, šis pokytis susijęs ir su padidėjusiu nėštumų dažniu ir teigiamais pokyčiais mažinant daugiavaisių nėštumų skaičių[19].

Vis dėlto argumentuojant poziciją prieš embrionų šaldymą taip pat referuojama į mokslinę literatūrą ir daroma išvada, kad „pagal rezultatyvumą, embrionų ir kiaušialąsčių šaldymas tampa lygiavertėmis alternatyvomis“[20]. Pažymėtina ir tai, kad ne visos Europos valstybės leidžia papildomų embrionų kūrimo praktiką – 2009 m. Europos akušerių ir ginekologų sąjungos duomenimis[21], papildomų embrionų kūrimas ir šaldymas draudžiamas Šveicarijoje ir Vokietijoje, tačiau Vokietijoje leidžiamas apvaisintų kiaušialąsčių šaldymas iki lytinių ląstelių branduolių susiliejimo (2 pro nuclei stage) ir embrionų šaldymas esant medicininei būtinybei.[22]

Atrodo, kad šis klausimas - ne tik jautrios etinės, bet ir specialios mokslinės diskusijos objektas. Todėl jo sprendimas tiesiogiai susijęs ir su šiuo metu vykdomais šios srities moksliniais tyrinėjimais, pateikiančiais visuomenei patikimus skirtingų procedūrų lyginimo rezultatus.

2.3. Lytinių ląstelių donorystė

Lytinių ląstelių donorystė - netipinė donorystės forma. Ji, skirtingai nei audinių ir organų donorystė, paveikia ne tik donorą ir recipientą, bet ir trečiąjį asmenį - būsimą vaiką, nes biologiniu gimsiančio vaiko tėvu arba motina tampa donoras (-ai), o ne jį auginsiantys tėvai.

Lytinių ląstelių donorystės problema jautri tiek dėl etinių, tiek medicininių implikacijų, todėl įvairiose šalyse, net ir pačioje Europos Sąjungoje, skiriasi jos teisinis reguliavimas ir praktika. Moteriškų lytinių ląstelių donorystė yra sudėtinga medicininė procedūra. Vaistai, skatinantys kiaušialąsčių gaminimąsi, turi pašalinių poveikių, kurie kartais gali kelti pavojų moters sveikatai ar net gyvybei. Kyla ir komercinės donorystės grėsmė, kad bus išnaudojamos pažeidžiamiausių socialinių grupių moterys. Tai paaiškina, kodėl sunku rasti moteriškų lytinių ląstelių donorių ir kodėl, lyginant su vyriškų lytinių ląstelių donoryste, daugiau Europos šalių draudžia kiaušialąsčių donorystę. Moteriškų ląstelių donorystę draudžia Vokietija, Austrija, Italija, Kroatija, Norvegija, Šveicarija, Turkija. Kai kurios šalys draudžia tik konfidencialią (kartais vadinama “anonimine”) kiaušialąsčių donorystę (Suomija, Nyderlandai, Švedija, Jungtinė Karalystė) [23] [24]. Nepritarimą dirbtiniam apvaisinimui, kai naudojamos donorinės ir vyriškos, ir moteriškos lytinės ląstelės arba donoriniai embrionai yra pareiškusi ir Švedijos etikos taryba, argumentuodama tuo, kad tokio apvaisinimo atveju vaikas neturi jokio genetinio ryšio su abiem būsimais tėvais ir tinkama alternatyva būtų įvaikinimas[25].

Skirtingai nuo kiaušialąsčių donorystės, vyriškų lytinių ląstelių donorystės atveju neatliekama medicininė intervencija, nesukeliamas pavojus vyro sveikatai. Šis procedūros neinvazyvumas yra viena iš priežasčių, dėl kurių vyriškų lytinių ląstelių donorystė yra plačiai praktikuojama ir leidžiama daugumoje Europos Sąjungos šalių, išskyrus Italiją ir Lietuvą[26].

Argumentai prieš lytinių ląstelių donorystę. Pasak vyskupo S. Tamkevičiaus, lytinių ląstelių donorystė "iš principo negali būti vadinama donoryste tikrąja to žodžio prasme, nes ji nėra susijusi su gydymu"[27]. Be to, lytinių ląstelių naudojimas iškelia genetinio/biologinio ryšio tarp tėvų ir vaikų nebuvimo problemą, kuri svarbi tiek socialiniu, tiek psichologiniu, tiek vertybiniu aspektu. Dirbtinio apvaisinimo naudojant donoro ląsteles procedūros būdu pradedamas vaikas neturėtų genetinio ryšio su abiem ar vienu iš tėvų, lytinių ląstelių donorystė pažeistų tradicinę tėvystės ir motinystės sampratą, vaiko teisę augti biologinių tėvų šeimoje bei žinoti savo biologinius tėvus.

Argumentai už lytinių ląstelių donorystę Vis dėlto, lytinių ląstelių donorystės šalininkai teigtų, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo nevaisingumo kenčia apie 15% vaisingo amžiaus porų pasaulyje[28], Lietuvoje – apie 15-20 proc. visų Lietuvos šeimų[29]. Poros negalėjimą susilaukti vaikų gali lemti tiek moters, tiek vyro vaisingumo sutrikimai. Apytikriai trečdalis nevaisingumo atvejų susiję su moters, ir tiek pat – su vyro nevaisingumu[30]. Todėl argumentuojama, kad uždraudus naudoti kažkurios lyties donorų lytines ląsteles pagalbiniam apvaisinimui, liktų neišspręsta atitinkamos dalies šeimų, negalinčių, bet norinčių susilaukti palikuonių pagalbinio apvaisinimo būdu, problema. Tai ypač aktualu kalbant apie vyriškų lytinių ląstelių donorystę, nes kai kuriais vyro nevaisingumo atvejais pagalbinis apvaisinimas galėtų įvykti naudojant ne technologiškai sudėtingas ir brangias apvaisinimo mėgintuvėlyje (in vitro), o apvaisinimo moters kūne (in vivo) procedūras.

Donorų konfidencialumas ar vaiko teisė žinoti donoro tapatybę?

Kadangi žinoma, kad donorų konfidencialumas, apsaugota teisė į privatumą skatina asmenis donuoti savo lytines ląsteles, daugumoje šalių leidžiama konfidenciali vyriškų lytinių ląstelių donorystė (Belgija, Bulgarija, Danija, Graikija, Vengrija, Airija, Latvija, Portugalija, Slovakija, Slovėnija, Ispanija). Pavyzdžiui, Danijoje vaikas neturi teisės žinoti donoro tapatybės, kaip ir donorui nėra teikiama tėvus ir vaiką identifikuojanti informacija. Danų Sveikatos departamento gairėse rekomenduojama tėvams teikti informaciją tik apie donoro fenotipą: odos, akių, plaukų spalvą, ūgį, svorį, nes tai leidžia tėvams pasirinkti etniškai panašiausią ir artimą šeimos narių išorės bruožams donorą[31].

Kita vertus, reikalavimas užtikrinti donoro konfidencialumą kritikuojamas, nes jis pažeidžia vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus, kuri yra įtvirtinta Vaiko teisių konvencijos 7(1) str., taip pat vaiko teisę bendrauti su savo giminaičiais ir turėti šeimos ryšius (Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 3.161 str. 3 d.).

Todėl yra valstybių, kurios atsisako konfidencialios vyriškų lytinių ląstelių donorystės ir leidžia donuoti lytines ląsteles, tik jei donoras sutinka, kad sulaukusiam pilnametystės vaikui (tai, atrodo, yra dažniausiai pasirenkama vaiko informavimo amžiaus riba) būtų pateikiama donorą identifikuojanti informacija (Austrija, Vokietija, Suomija, Nyderlandai, Švedija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Šveicarija). [32] [33]

Jungtinėse Amerikos Valstijose vis dar dažniau praktikuojama anoniminė lytinių ląstelių donorystė, tačiau, anot kai kurių autorių, klinikos, siūlančios nekonfidencialias donacijas (t.y., vaikui sulaukus pilnametystės gali būti atskleista donoro tapatybė ir leidžiamas bent vienas vaiko ir donoro susitikimas), išgyvena pakilimą [34].

2.4. Pagalbinio apvaisinimo finansavimas

Etiniu požiūriu svarbi ir nuostata dėl pagalbinio apvaisinimo finansavimo – ar tai turėtų būti privatus poros reikalas, ar valstybė turėtų garantuoti pagalbą skirdama sveikatos draudimo biudžeto lėšas. Kadangi vadovaujantis Tarptautine ligų klasifikacija, nevaisingumas yra laikomas liga, manoma, jos gydymui turėtų būti taikomi tokie patys standartai, kaip ir kitoms ligoms. Remiantis tuo, viename iš Lietuvoje svarstytų įstatymo projektų (Nr. XIP-2388) ir įtvirtinama nuostata dėl dirbtinio apvaisinimo kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Tačiau oponentų teigimu, toks vienos pacientų grupės išskyrimas įstatymu įtvirtintų valstybės pareigą finansuoti dirbtinio apvaisinimo paslaugas, o tai galėtų supriešinti ar net diskriminuoti pacientų grupes. Be to, net pripažįstant, kad nevaisingumas yra liga ir turėtų būti gydomas, nepakankamų sveikatos resursų situacijoje kyla pagrįstas klausimas, ar dirbtinio apvaisinimo procedūros turėtų būti įtrauktos į valstybės finansuojamų sveikatos paslaugų prioritetus. Šiame kontekste dažnai įvardijama ir dirbtinio apvaisinimo alternatyva – įvaikinimas: „Valstybiškai mąstant, Vyriausybė turėtų būti suinteresuota ne dirbtinio apvaisinimo procedūrų finansavimu, bet įsivaikinimu, nes sumažėtų vaikų vaikų namuose, o tai irgi yra didelių lėšų klausimas“[35].

Iš 27 Europos Sąjungos šalių 8 šalyse dirbtinis apvaisinimas nekompensuojamas iš valstybės biudžeto, kitose – didesne ar mažesne apimtimi kompensuojamas[36]. Įdomus Danijos pavyzdys. Iki 2011 metų Danijoje valstybė apmokėdavo 3 dirbtinio apvaisinimo procedūras (ciklus) susituokusioms ir nesutuokusioms poroms, taip pat vienišoms moterims ir homoseksualams, tačiau dėl poreikio griežčiau prioretizuoti valstybės lėšas, politinės partijos priėmė sprendimą nuo 2011 m. panaikinti dirbtinio apvaisinimo kompensavimą iš valstybinio sveikatos draudimo lėšų.[37]

Jau minėtos 2005 metais atliktos Lietuvos gyventojų apklausos apie dirbtinį apvaisinimą metu taip pat buvo klausiama, ar valstybė turėtų labiau rūpintis nevaisingomis šeimomis, pvz. pilnai kompensuoti brangaus gydymo išlaidas. Su šiuo teiginiu sutiko šiek tiek mažiau nei du trečdaliai (61,2 proc.) respondentų. Iš jų ketvirtadalis (24,1proc.) visiškai pritarė tokiai minčiai, daugiau nei trečdalis (37,1 proc.) greičiau pritarė. Penktadalis apklausos dalyvių (20,4 proc.) nesutiko su tuo, kad valstybė turėtų labiau rūpintis nevaisingomis šeimomis. Iš jų 15,7 proc. greičiau nepritarė tokiai minčiai, o 4,7 proc. visiškai nepritarė. Maždaug penktadalis apklausos dalyvių neturėjo nuomonės aptariamu klausimu. Pasak tyrimo autorių, „rezultatai rodo, jog skirtingai vertinančių nevaisingumo problemos aktualumą požiūris į galimą didesnį valstybės rūpestį nevaisingomis šeimomis skiriasi. Trečdalis respondentų (33 proc.) manančių, jog nevaisingumas aktuali problema, be jokių išlygų sutinka, kad valstybė turėtų labiau rūpintis nevaisingomis šeimomis, pvz. pilnai kompensuojant brangaus gydymo išlaidas. Tuo tarpu tarp manančių, jog nevaisingumo problema neaktuali, tik 5 proc. visiškai sutinka, kad valstybė turėtų labiau rūpintis tokiomis šeimomis“[38].

Apibendrinant tenka pripažinti, kad svarstant dirbtinio apvaisinimo problemą, susiduriama su itin prieštaringais klausimais, atsakymas į kuriuos priklauso ne tik nuo mokslinių žinių, medicinos išmanymo ar faktų žinojimo, tačiau ir nuo vertybinių nuostatų, pasaulėžiūros, įsitikinimų. Todėl tai yra svarbi ir jautri sritis, kurią turėtų reglamentuoti įstatymas, priimtas įsiklausius ir atsižvelgus į oponuojančių pozicijų argumentus.

 ↑ Į viršų

[1] http://www.alfa.lt/straipsnis/10315321/?SAM.siulo.pagalbini.apvaisinima.leisti.tik.sutuoktiniams=2010-02-12_18-08; http://www.zebra.lt/lt/naujienos/verslas/sam-siulo-kad-per-dirbtini-apvaisinima-vyrai-galetu-buti-donorais-moterys-ne-214388.html.

[2] 2 ir 3 vietoje - bendrai sveikatos priežiūros etikos klausimai ir genetinė diagnostika. Ahverharju S., Halonen M., Uusitalo S., Launis V., Hjelt M. Comparative analysis of opinions produced by National Ethics Councils, 2006. http://www.gaia.fi/files/124/Comparative_analysis_of_NEC_opinions_Final_report_EC_website.pdf.

[3] Strateginių komunikacijų centro užsakymu apklausą atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija “Baltijos tyrimai”, 2005. http://www.motinairvaikas.lt/index.php?&content=lt_5_news_26&parent=lt_5.

[4] The Constitution of the World Health Organization, Basic Documents, Forty-fifth edition, Supplement, October 2006http://www.who.int/governance/eb/who_constitution_en.pdf.

[5] N46, N97.0-97.9. TLK-10. http://www.lsic.lt/tlk/.

[6] Ne pelno organizacijos „SOS Infertility“ prezidentė Via Vittorio Veneto 30Bresso (MI)Italija 2009 m. spalio 21 d. http://www.vaisingumoasociacija.lt/lt/naujienos/italijos-nevaisingumo-asociacijos-laiskas-lietuvai/49.

[7] Narbekovas A., Meilius K. Biotechnologijos: pagalba ar iššūkis šeimai kaip institucijai? Sveikatos mokslai, 2002, Nr. 2(18), p. 8.

[8] Siekiant sumažinti daugiavaisio nėštumo riziką, kai kuriose šalyse perkeliamų embrionų skaičius ribojamas iki 2 ar 1. G. Lockwood. Europe‘s patchwork of ART legislation and regulation. Focus on reproduction, 2009 September, p. 25. http://www.eshre.eu/binarydata.aspx?type=doc&sessionId=irctienhoxlugx450mh1ybi3/ESHRE_Sep_09.pdf.

[9] Svarbu atkreipti dėmesį, kad embrionas apibrėžiamas kaip žmogaus organizmo stadija nuo lytinių ląstelių susiliejimo iki 8 moters nėštumo savaitės pabaigos. Tačiau kalbant apie embrionų užšaldymą dirbtinio apvaisinimo kontekste, turimi omenyje ne brandesni nei 1-6 dienų embrionai.

[10] David I. Hoffman, Gail L. Zellman, C. Christine Fair,,Jacob F. Mayer, ,c Joyce G. Zeitz, William E. Gibbons, and Thomas G. Turner, Cryopreserved embryos in the United States and their availability for research. FERTILITY AND STERILITY_VOL. 79, NO. 5, 2003. http://www.asrm.org/uploadedFiles/ASRM_Content/News_and_Publications/Selected_Articles_from_Fertility_and_Sterility/cryoembryos_may2003.pdf.

[11] How Many Frozen Human Embryos Are Available for Research? http://www.rand.org/pubs/research_briefs/RB9038/index1.html [12] My twins were born 16 years apart. Daily Mail, May 2006. http://www.dailymail.co.uk/femail/article-387208/My-twins-born-16-years-apart.html; 'Twins' born 16 years apart. Planer NEWS and Press Releases.01/06/2006http://www.planer.com/PlanerComWebsite.nsf/7dc62b5d9e44dd40802575460048fc4e/76a07726303dac468025757d005b004d?OpenDocument.

[13] Medications for inducing ovulation. A guide for patients. The American Society for Reproductive Medicine, 2006. http://www.albanyivf.com/resources/docs/ASRMPatientBookletMedicationsforInducingOvulation.pdf.

[14] NHS Clinical Knowledge Summaries (CKS) Infertility. http://www.cks.nhs.uk/about.

[15] Ne pelno organizacijos „SOS Infertility“ prezidentė Via Vittorio Veneto 30 Bresso (MI)Italija 2009 m. spalio 21 d. http://www.vaisingumoasociacija.lt/lt/naujienos/italijos-nevaisingumo-asociacijos-laiskas-lietuvai/49.

[16] http://www.britishfertilitysociety.org.uk/news/pressrelease/09_11-EggFreezinGuidelines.html.

[17] Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, 3 str. 1 d. „Pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas“, 2 str. 8 d.: „Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami“.

[18] Turone F, Parts of Italy’s law on assisted reproduction are ruled unconstitutional. BMJ 2009; 338:b1447.

[19] P.E. Levi Setti, E. Albani, A. Cesana1, P.V. Novara, E. Zannoni, A.M. Baggiani, E. Morenghi, V. Arfuso, and G. Scaravelli. Italian Constitutional Court modifications of a restrictive assisted reproduction technology law significantly improve pregnancy rate. Human Reproduction, Vol.0, No.0 pp. 1–6, 2010.

[20] Lietuvos Respublikos dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto Nr. XIP-2502 Aiškinamasis raštas

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=382968.

[21] G. Lockwood. Europe‘s patchwork of ART legislation and regulation. Focus on reproduction, 2009 September: http://www.eshre.eu/binarydata.aspx?type=doc&sessionId=irctienhoxlugx450mh1ybi3/ESHRE_Sep_09.pdf.

[22] G. Lockwood. Europe‘s patchwork of ART legislation and regulation. Focus on reproduction, 2009 September.

[23] Council of Europe, Steering Committee of Bioethics, 2005. Replies by the member states to the questionnaire on Access to medically assissted procreation (MAP) and on right to know about their origin for children born after MAP.http://www.coe.int/t/dg3/healthbioethic/Activities/04_Human_embryo_and_foetus_en/INF_2005_7%20e%20MAP.pdf.

[24] G. Lockwood. Europe‘s patchwork of ART legislation and regulation. Focus on reproduction, 2009 September: http://www.eshre.eu/binarydata.aspx?type=doc&sessionId=irctienhoxlugx450mh1ybi3/ESHRE_Sep_09.pdf

[25] Ahverharju S., Halonen M., Uusitalo S., Launis V., Hjelt M. Comparative analysis of opinions produced by National Ethics Councils, 2006, p. 19. http://www.gaia.fi/files/124/Comparative_analysis_of_NEC_opinions_Final_report_EC_website.pdf.

[26] Council of Europe, Steering Committee of Bioethics, 2005. Replies by the member states to the qusetionnaire on Access to medically assissted procreation (MAP) and on right to know about their origin for children born after MAP.http://www.coe.int/t/dg3/healthbioethic/Activities/04_Human_embryo_and_foetus_en/INF_2005_7%20e%20MAP.pdf.

[27] http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=39216275.

[28] http://www.who.int/bulletin/volumes/88/12/10.011210.pdf.

[29] Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto Nr. XIP-2388 Aiškinamasis raštas. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=380795.

[30] The Federal Government Source for Women‘s Health Information (2009). Infertility. Frequently Asked Questions. http://www.womenshealth.gov/faq/infertility.cfm. European Society for Human Reproduction website: http://www.eshre.eu/ESHRE/English/Guidelines-Legal/ART-fact-sheet/page.aspx/1061.

[31]http://www1.etiskraad.dk/graphics/03_udgivelser/engelske_publikationer/assisted_reproduction/spermdonation/index_a.htm.

[32] G. Lockwood. Europe‘s patchwork of ART legislation and regulation. Focus on reproduction, 2009 September: http://www.eshre.eu/binarydata.aspx?type=doc&sessionId=irctienhoxlugx450mh1ybi3/ESHRE_Sep_09.pdf.

[33] J. A. Scheib, R. Cushing. Open-identity donor insemination in the United States: is it on the rise? Fertility and Sterility. Vol. 88, No. 1, 2007.

[34] J. A. Scheib, R. Cushing. Open-identity donor insemination in the United States: is it on the rise? Fertility and Sterility. Vol. 88, No. 1, 2007.

[35] Ausėnaitė D. Dirbtinis apvaisinimas. Ar Bažnyčia ir medikai kada nors susitars? http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-07-dirbtinis-apvaisinimas-ar-baznycia-ir-medikai-kada-nors-susitars/44481/comments.

[36] Nekompensuojama Airijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Maltoje, Rumunijoje ir nuo 2011 m. nebekompensuojama Danijoje. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento informacija, 2010.

[37] Denmark cuts ART reimbursement under new savings scheme. 2010 June. European Society for Human Reproduction website. http://www.eshre.eu/page.aspx/1125

[38] Strateginių komunikacijų centro užsakymu apklausą atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija “Baltijos tyrimai”. http://www.motinairvaikas.lt/index.php?&content=lt_5_news_26&parent=lt_5.

     © Lietuvos bioetikos komitetas
Tekste išsakyta nuomonė nėra oficiali Lietuvos bioetikos komiteto pozicija

 

↑ Į viršų


     Paskutinis atnaujinimas: 2013-08-20 10:49:24
Adresas: Vilniaus g. 16, LT-01402, Vilnius

Tel.: (8 5) 212 45 65, faks.: (8 5) 260 86 40
El. paštas: lbek@bioetika.sam.lt

Valstybės biudžetinė įstaiga. Duomenys apie Lietuvos bioetikos komitetą kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Kodas 188710595

Į viršų 

  © Lietuvos bioetikos komitetas.  Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web.